Jei tikėti operatoriais, išmanųjį telefoną galima įsigyti už vieną litą. Bet atidžiau išnagrinėjus tokio įsigijimo sąlygas paaiškėja du dalykai: pirma – telefoną jūs gaunate visai ne už litą, o už kelis šimtus; ir antra – pigūs telefonai yra ekonominės klasės. Ieškantiems bent šiek tiek didesnių galimybių, o ne vien vardo „išmanusis“, verta pradėti paieškas nuo vidutinės klasės modelių.

Gorilos stiklas ir organiniai diodai

„LG Optimus Sol E730“ yra vidutinės klasės atstovas (kaina – apie 820 Lt). Tačiau jis yra vienas pigiausių telefonų su dideliu, 800×480 raiškos ekranu, kuris padengtas „Gorilos stiklu“ (angl. Gorilla Glass). Įrenginys su tokiu stiklu yra žymiai patvaresnis braižymams ir smūgiams, tad turėtų tarnauti ilgiau. Idealiausia, kai telefonas turi dar ir metalinį korpusą, tačiau „Optimus Sol“ tuo pasigirti negali – aparato korpusas pagamintas iš plastmasės. Tiesa, pakankamai patvarios.

„Gorilos stiklas“ arba panašios technologijos nėra didelė naujiena vidutinės ir aukštos klasės telefonų tarpe, tačiau „Optimus Sol“ gali pasigirti dar viena ypatybe – AMOLED ekranu. Teoriškai, tokie ekranai, kurių gamybai yra naudojami organiniai šviesos diodai, turėtų pasižymėti gilia juoda spalva, puikiu kontrastu, spalvomis ir nedideliu storiu. „LG“ atveju galioja daugelis šių teiginių – 3,8 colių įstrižainės ekranas yra ryškus, kontrastingas ir labai malonus akiai. Net ir šviečiat ryškiai saulei, jame nesunkiai galima įžiūrėti tekstą ir paveiksliukus. „Prisikabinti“ galima tik prie spalvų atkūrimo tikslumo, bet kasdieniniam naudojimui tai netrukdo ir retas vartotojas pastebės šį trūkumą.

Pakankamai plonas ir patogus naudoti

„LG“ aparatas, nežiūrint didelio ekrano, nėra didelis ar storas (9,8 mm), jį galima valdyti viena ranka. Ekranas pakankamai jautrus paspaudimams, nors idealiu šiuo atžvilgiu jo nepavadinsi. Telefone įdiegtas 1 GHz procesorius ir 512 MB darbinės atminties, kurių visiškai pakanka įprastam naudojimui. Bet jei jums reikia nepriekaištingo, sklandaus kelių programų veikimo – verčiau rinkitės galingesnį modelį.

Vartotojui pasiekiamas vienas gigabaitas vidinės atminties, papildomai kartu su telefonu gaunama 2 GB „microSD“ kortelė. Tai labai mažai, tad iš karto pasirūpinkite didesnės talpos kortele!

Telefone įdiegta „Android 2.3.4 Gingerbread“ operacinė sistema. „LG“ nepersistengė su sistemos „tiuningu“: išskyrus specialią, energiją taupančią temą, įrenginyje daugiau dėmesio vertų mikroprogramų nėra. „Optimus Sol“ yra standartinis „Android“ atstovas. Tas pats pasakytina ir apie valdymą. Iš trūkumų verta pažymėti kiek per mažus virtualios klaviatūros klavišus, bet ši problema išsprendžiama pavertus aparatą ant šono. Apibendrinant – telefonu naudotis paprasta, patogu ir intuityvu.

Didžiausias trūkumas – kamera

Telefonas turi įprastą tokios klasės modeliams funkcijų rinkinį: populiariausias ryšio priemones, GPS modulį. Išskirtinis dalykas – papildomas mikrofonas, kuris skirtas pašalinių triukšmų pašalinimui pokalbio metu ar filmuojant.
„Optimus Sol“ skambinimo funkcija yra kokybiška ir didesnių priekaištų jai, išskyrus nepatogią iš „Android“ sistemos paveldėtą numerių rinkimo funkciją, nėra. Kas kita yra su kamera.

„LG“ įdiegė į savo telefoną 5 megapikselių kamerą. Labai gerai, kad ji turi automatinį ryškumo nustatymą, kuris veikia ne tik fotografuojant, bet ir filmuojant. Deja, bet dėl jo, o gal ir kitos priežasties, „Optimus Sol“ fotoaparatas veikia per lėtai, ypač esant prastam apšvietimui – pavyzdžiui, uždarose patalpose. Laikas, kuris praeina nuo fotografavimo mygtuko paspaudimo iki nuotraukos fiksavimo, gali siekti 4-5 sekundes. Nedovanotinai ilgai, jei jūs bandote „pagauti momentą“.

Gaunamų nuotraukų kokybė yra pakankama esant ryškiam apšvietimui ir tikrai prasta fotografuojant uždarose patalpose. Kadangi telefonas neturi blykstės, matricos jautrumo nepakanka kompensuoti menką apšvietimą ir vaizdai dažnai gaunasi „išplaukę“. Tas pats pasakytina ir apie „720p“ raiškos filmavimo funkciją: telefono uždarose patalpose šiam tikslui geriau išvis nenaudoti.

Galutinis verdiktas

„LG Optimus Sol“ (kaina – apie 820 Lt) turi ir ryškių privalumų, ir trūkumų. Šis išmanusis telefonas – puikus pasirinkimas, jei jūsų poreikiai yra neįmantrūs. Įrenginys turi pakankamai potencialo, kurio su kaupu užtenka skambinimui, naršymui internete, navigacijai, žaidimams, įvairiausioms programoms. Naudotis juo patogu ir malonu. Tačiau jei jums svarbi kameros kokybė arba ieškote greitai veikiančio aparato, tuomet geriau rinkitės kitą modelį.

Bendras „Optimus Sol“ įvertinimas – 8 balai iš 10.

Susiję straipsniai:

1. „LG Optimus Net“: greitesnis ir pigesnis už protėvius Ričardas Micevičius Dar visai neseniai paklaustas, kokį nebrangų išmanųjį telefoną...

Ką daryti, jei televizorius yra seno modelio ir neturi USB jungties? Būdų, kaip pasižiūrėti žydrajame ekrane kompiuterinio formato filmus ir nuotraukas, yra daug, bet vienas patogiausių – prijungti prie jo multimedijos grotuvą. Pavyzdžiui, tokį kaip „Acme DP02“ (kaina – nuo 440 Lt).

Multimedijos grotuvai (angl. multimedia player) nėra nauja technologija. Ir jos aukso amžius jau praeityje, nes dabar beveik kiekvienas naujas televizorius turi daugialypės terpės grotuvo funkcijas: leidžia lengvai prijungti USB atmintinę arba išorinį standųjį diską ir peržiūrėti juose įrašytus filmus ar nuotraukas. Bet tai nereiškia, kad multimedijos grotuvai prarado savo aktualumą. Jie ypatingai praverčia tada, kai reikia paprastai ir nebrangiai paversti savo seną TV ekraną išmaniuoju.

Du atnaujinimo būdai

Televizorius, kaip žinia, yra uždaras įrenginys – į jį neįdėsi papildomos atminties arba naujo procesoriaus. Tad jei turite seną ekraną ir jums pradeda trūkti kokios nors funkcijos, pavyzdžiui, USB jungties ar prijungimo prie namų tinklo galimybės, yra du atnaujinimo būdai. Pirmasis – nusipirkti naują televizorių. Deja, šis kelias yra brangus – gerų, didelės įstrižainės TV ekranų kainos prasideda nuo 2000 litų. Kitas, pigesnis būdas – tai multimedijos grotuvas. Pagrindinė šio įrenginio funkcija yra paprasta – atlikti tarpininko tarp televizoriaus ir šiuolaikinių duomenų laikmenų vaidmenį. Kitais žodžiais, multimedijos grotuvas sugeba nuskaityti iš USB atmintinių, išorinių standžiųjų diskų ir atminties kortelių filmus ar nuotraukas ir perduoti jų vaizdą bei garsą televizoriui.

Multimedijos grotuvai kainuoja nuo 100 iki 600 litų. Kaina priklauso nuo gamintojo ir papildomų funkcijų kiekio. Interneto parduotuvės siūlo daugybę įvairiausių grotuvų modelių, tad pasirinkti yra iš ko.

Yra dar trečias televizoriaus „atnaujinimo“ būdas – prijungti prie jo nešiojamąjį arba nenaudojamą stalinį kompiuterį. Bet tai nepatogu, ypač jei kompiuterį prijungiate laikinai.

Vienas universaliausių įrenginių

Bandytasis „Acme DP02“ yra vienas universaliausių multimedijos grotuvų rinkoje. Visų pirma – ir svarbiausia – jis turi USB jungtis ir sklandžiai atveria populiariausius filmų ir muzikinių failų formatus. Per visą testavimo laikotarpį įrenginys veikė be jokių problemų ir rodė visus filmus.

Antra, „DP02“ turi DVB-T imtuvą. Tai reiškia, kad įsigijus šį grotuvą jums nereikės ieškoti papildomo antžeminės skaitmeninės televizoriaus priedėlio, kuomet bus išjungtos analoginės TV transliacijos.

Trečia, „Acme“ siūlomas įrenginys turi tiek laidinį, tiek ir belaidį ryšius („Ethernet“ ir „802.11n“). Grotuvą galima prijungti prie interneto ir naršyti po pasaulinį voratinklį, žiūrėti „YouTube“ filmus ar klausytis internetinio radijo. Kitais žodžiais, jūsų televizorius paverčiamas išmaniuoju. Mano manymu, ši funkcija yra nereikalinga žydriesiems ekranams (kam tuomet kompiuteriai?), bet šiais laikais ji labai reklamuojama.

Tinklo ryšys žymiai labiau praverčia kitoje srityje – grotuvą galima prijungti prie namų tinklo ir iš jo pasiekti kompiuteriuose saugomą turinį, tokį kaip filmus arba nuotraukas. Labai patogu, nes nebūtina papildomai jungti išorinių duomenų laikmenų. Tik yra vienas „bet“ – tuo metu, kai žiūrite filmą ar klausotės muzikos, kompiuteris turi būti įjungtas.
„DP02“ palaiko ir DLNA režimą.

Ir ketvirtoji naudinga grotuvo funkcija – į jį galima įstatyti vidinį standųjį diską. Disko formatas – 3.5“ SATA. Kodėl ši funkcija naudinga? Tokiu būdu multimedijos grotuvas virsta tinkle matomu išoriniu kietuoju disku (NAS). Į laikmeną galima sukelti dažniausiai žiūrimus filmus, nuotraukas ir klausomą muziką. Svarbiausia, kad šie failai tampa pasiekiami bet kuriuo metu, jų atidarymui nebūtina jungti kompiuterio arba traukti išorines laikmenas. Jus riboja tik vidinio disko talpa (maksimumas – 3 terabaitai). Kadangi grotuvas turi DVB-T imtuvą, vidinį diską galima panaudoti laiko perjungimo funkcijai (TIVO) ir laidų įrašymui. „DP02“ taip pat moka prisijungti prie „BitTorrent“ tinklų ir dalintis/parsisiųsti failus iš jų. Be to, grotuve įrašytą turinį galima pasiekti iš interneto, per FTP prieigą.

„Full HD“ vaizdas ir kiti ne tokie svarbūs dalykai

„Acme DP02“ sugeba atkurti „Full HD“ vaizdą. Tai didelis privalumas, jei turite tokios raiškos televizorių. Iš kitos pusės, retas atvejis, kai „Full HD“ ekranas neturi USB jungties. Tad jei ieškote multimedijos grotuvo, jūsų televizorius greičiausiai rodo mažesnį nei 1920×1020 taškų vaizdą ir aukštos raiškos vaizdo funkcijos jūs paprasčiausiai nepanaudosite. Išvada – „Full HD“ ženkliukas ant grotuvo korpuso yra patrauklus, bet ne pirmo būtinumo privalumas.

„Acme“ įrenginys turi dvi USB jungtis išorinėms laikmenoms. Gerai ir tai, kad „DP02“ turi atminties kortelių lizdą. Įrenginį galima prijungti tiesiogiai prie kompiuterio naudojant papildomą USB 3.0 jungtį. Tik nelabai aišku, kam to reikia – nebent greitam failų perkėlimui iš kompiuterio į vidinę grotuvo laikmeną.

Grotuvas prie televizoriaus jungiamas „tulpėmis“ (RCA) arba HDMI laidu. Gaila, kad įrenginys neturi patogiosios SCART jungties. Pažangusis HDMI lizdas yra naujų televizorių atributas, tad gali būti, kad jo niekada nepanaudosite.

Ar yra trūkumų?

Trūkumų yra visada, kad ir koks tobulas įrenginys pasitaikytų. Didesnis „Acme“ kūrinio minusas – jis nepalaiko „exFAT“ failų sistemos. Ši sistema naudojama išoriniuose standžiuosiuose diskuose, kai į juos reikia įrašyti didelės apimties (virš 4 GB) failus, pvz., „Blu-ray“ kokybės filmus. Tad jei turite „exFAT“ formato laikmenas, teks jas performatuoti į NTFS (o tai nelengvas uždavinys, jei diske yra įrašyta labai daug informacijos, kurios nėra kur laikinai perkelti).

Taip pat – „DP02“ yra pakankamai lėtas įrenginys. Jo įjungimas ir filmo atvėrimas iš išorinės laikmenos užtrunka kelias minutes. Su laiku prie to galima priprasti, bet kartais toks lėtumas erzina. „Acme“ multimedijos grotuvas yra savotiškas minikompiuteris su nuosava operacine sistema ir galybę funkcijų. Matyt, viso šio arsenalo įkrovimui ir reikia tiek daug laiko.

Multimedia grotuvų kainos prasideda nuo 100-120 litų. „Acme“ modelis be vidinio disko kainuoja virš 400 litų. Pakankamai daug, bet aukštą kainą kompensuoja platus galimybių rinkinys. Parduotuvėse retai sutiksi įrenginį su tiek daug funkcijų. Klausimas: ar jums reikia visų šių funkcijų?

Veikimas – be priekaištų

„DP02“, kaip ir kiekvienas multimedijos grotuvas, yra valdomas nuotoliniu pulteliu ir televizoriaus ekrane matomu meniu. Vartotojo aplinka pakankamai aiški ir suprantama, prijungimo prie tinklo procedūra nesudėtinga ir apribota iki minimumo. Trumpai – gamintojai pasistengė, kad įrenginys būtų draugiškas vartotojui.

Grotuvas testavimo metu dirbo sklandžiai ir be trikdžių. Vaizdo ir garso kokybei irgi priekaištų nėra. Maloniai nustebino automatinis vaizdo proporcijų parinkimas: kai filmas yra 4:3 formato, grotuvas jo neištempia, kaip įprasta plačiaekraniuose (16:9) televizoriuose, bet šonuose prideda juodas linijas.

Galutinis verdiktas

„Acme“ multimedijos grotuvas paliko teigiamą įspūdį. Ryškiausi jo privalumai yra DVB-T imtuvas, bevielio tinklo jungtis, galimybė įstatyti vidinį standųjį diską ir sklandus darbas. Tačiau įrenginys nėra pigus: kaina be disko – apie 440 litų. Jį verta pirkti tiems, kas mėgsta patogumą ir „viskas viename“ sprendimus. Bet jei jums nereikia skaitmeninės televizijos imtuvo ir tinklo jungties – verčiau paieškokite pigesnio sprendimo.

Susiję straipsniai:

1. Kaip gauti milijono investiciją lifte? Antanas Dapkus Pirmadienio vakarą „Omnitel“ drauge su „Saulėtekio Slėnio“ specialisto...

Kol nepasirodė „iPhone“, mobilaus ryšio operatoriai neskubėjo modernizuoti savo tinklų. Tačiau prasidėjęs išmaniųjų telefonų bumas privertė bendroves staigiai keisti planus. Paskutinė naujiena iš šio fronto – „Tele2“ pradėjo iš pagrindų keisti savo techninį ūkį. Bendrovė pakeis visą įrangą, pradedant GSM ryšio tinklo bazinėmis stotimis ir baigiant centrinėmis stotimis.

Sprendžiant iš Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) paskelbtų duomenų, trijuose ketvirtadaliuose Lietuvos teritorijos veikia spartus trečios kartos UMTS mobilusis ryšys. Lyginant su situacija prieš porą metų, kai greitas mobilusis internetas buvo pasiekiamas tik didmiesčių ir jų apylinkių gyventojams, progresas šioje srityje yra labai didelis. Ir jis dar nesibaigė.

Pagrindiniu naujų 3G ir 4G inovacijų lokomotyvu ilgą laiką buvo „Omnitel“, tuo tarpu, kai „Tele2“ didžiausią dėmesį skyrė balso ryšiui (GSM). Bet dabar „Tele2“ ne juokais sukruto ir nusprendė pasivyti nuvažiuojantį traukinį. Bendrovė paskelbė iš pagrindų modernizuojanti savo tinklą. Kaip teigia „Tele2“ generalinis direktorius Petras Masiulis, bus visiškai pakeistos 2G (GSM) ryšio tinklo bazinės stotys, atnaujintos 3G (UMTS) tinklo stotys ir tinklo įranga. „Tele2“ pereis prie naujos kartos IP protokolu pagrįsto tinklo veikimo principo ir tai leis teikti 4G paslaugas. Pastarąsias bendrovė pasiūlys gavusi RRT licenciją naudotis 2,6 GHz dažnių ruožu.

Praeitą savaitę „Tele2“ suteikė galimybę „Naujajai Komunikacijai“ apžiūrėti savo naująją įrangą. Įdomiausia, jog naujausios bazinės stotys, kurias operatoriui tiekia bendrovė „Nokia Siemens Networks“, telpa į kelių picos dėžučių dydžio korpusą. Jos pakeis gremėzdišką, spintos dydžio įrangą.

Kita įdomi naujų stočių ypatybė – ta pati įranga naudojama ir balso, ir 3G, ir 4G duomenų perdavimui. Kitais žodžiais, viena stotis atstoja tris atskiras. „Nokia Siemens Networks“ generalinis direktorius Lietuvoje Ignas Latovas pabrėžia, jog „įrengiamos naujos bazinės stotys ir tinklo įranga užtikrins 10-15 proc. didesnę „Tele2“ ryšio aprėptį ir signalo kokybę, bet įrenginiai bus kompaktiškesni ir jų reikės mažiau“. Naujosios bazinės stotys taip pat naudos 25 proc. mažiau elektros energijos. „Tai dar labiau sumažins tinklo eksploatavimo kaštus ir poveikį aplinkai“ – sakė I.Latovas.

Naujojo tipo bazines stotis galima įrengti praktiškai bet kur: ant namo stogo arba sienos, virš kavinės arba netgi autobusų stotelėje. Į klausimą, ar tokiose neįprastose vietose įrengta telekomunikacijos įranga nepakenks žmonėms, „Nokia Siemens“ atstovas atsakė, jog jos skleidžiamas vidutinis elektromagnetinis spinduliavimas yra gerokai žemesnis, nei numatyta Lietuvoje galiojančių griežtų standartų.

„Tele2“ planuoja pabaigti atnaujinimo darbus iki 2013 metų pabaigos. Modernizacija atliekama ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje.

Susiję straipsniai:

1. Operatoriai atsispiria nuo dugno. Kas pakils pirmasis? Telekomunikacijų bendrovėms ekonominės krizės poveikis truko tejus metus. „Omnitel“, „Bitė“,...

Planšetiniai kompiuteriai ir išmanieji telefonai dabar yra „ant bangos“. Be tai visai nereiškia, kad iš parduotuvių lentynų dingo nešiojamieji kompiuteriai. Ši įrenginių rūšis vis dar egzistuoja ir yra toliau vystoma. Paskutinis „noutbukų“ mados klyksmas – taip vadinami „ultrabookai“.

Kas yra „ultrabookas“?

„HP Folio 13“ yra naujos kartos aukštos klasės nešiojamųjų kompiuterių atstovas. Pavadinimą „ultrabook“ sugalvojo kompanija „Intel“, 2011“ metais. „Ultrabooku“ gali vadintis tik toks nešiojamasis kompiuteris, kuris yra labai plonas (mažiau nei 21 mm storio), sveria iki 1,4 kilogramo, gali dirbti su baterijomis penkias ir daugiau valandų ir turi vieną iš naujų „Intel“ mažai energijos eikvojančių („ultra-low“ klasės) procesorių. Beveik visi didieji kompiuterių gamintojai – tokie kaip „Acer“, „Asus“, „Dell“, „HP“, „Fujitsu-Siemens“, „Toshiba“ – jau išleido į rinką savo „ultrabookus“. Nors dalis šių modelių neatitinka „Intel“ keliamų reikalavimų, tačiau jų pasirodymas vaizdžiai parodo, kur link suka nešiojamųjų kompiuterių rinka.

Kovo pradžioje vykusioje parodoje „CeBIT 2012“ kompanija „Intel“ pristatė naują „ultrabookų“ koncepciją kodiniu pavadinimu „Chief River“. Pagrindiniai joje padaryti patobulinimai – lietimui jautrus ekranas ir USB 3.0 jungtys. Pirštais valdomas „ultrabookas“ yra savotiškas planšetinio ir nešiojamojo kompiuterio hibridas. Ar toks įrenginys sugebės nukonkuruoti „iPad“ ir jo klonus? Matysime ateityje. Gamintojai jau ruošia pirmuosius naujausios kartos mobiliųjų kompiuterių modelius. Kai kurie jų turės 360 laipsnių pasukamus ekranus, leisiančius vienu judesiu nešiojamąjį kompiuterį paversti planšetiniu.

Itin tvirtas korpusas

„HP Folio 13“ atstovauja pirmąją „ultrabook“ versiją, tad jis neturi lietimui jautraus ekrano. Iš pirmo žvilgsnio įrenginys atrodo kaip ultrakompaktinės klasės kompiuteris. Tai neturėtų labai stebinti, nes „ultrabook‘o“ koncepcija nebuvo sukurta nuo nulio – ji paremta ta pačia ultrakompaktinių (angl. ultramobile) kompiuterių idėja.

„Folio“ pasižymi lengvumu ir kompaktiškumu – kompiuteris sveria 1,5 kilogramo ir yra 18 milimetro storio. Tai puikūs rodikliai, lyginant su tradiciniais nešiojamaisiais kompiuteriais, bet kaip „ultrabookas“, „HP“ modelis nėra pats lengviausias ar ploniausias rinkoje. Viršutinė jo korpuso dalis ir klaviatūros apvadas pagaminti iš aliuminio, dugnas – iš tvirtos plastmasės. Visa konstrukcija labai gerai surinkta ir palieka atsparaus įrenginio įspūdį. 13,3 colių įstrižainės ekranas su LED apšvietimu padengtas šviesą atspindinčiu paviršiumi. Kaip kelionėms skirtam kompiuteriui, tai nėra geras sprendimas – geriau būtų matinis arba bent jau pusiau blizgus paviršius. Ekrano dydis, kaip ir raiška (1366 x 768 taškų) nėra patys komfortabiliausi darbui, bet yra standartiniai tokio dydžio ne6iojamiesiems kompiuteriams.

Kasdieniniams darbams

Griežti „ultrabookų“ išmatavimams ir svoriui keliami reikalavimai neleido „HP“ inžinieriams įdiegti „Folio 13“ korpuse daug jungčių, tik dvi USB jungtis. Gerai, kad bent viena jungtis yra greitojo USB 3.0 tipo. Kiti lizdai – HDMI (didesniam ekranui prijungti), vielinio tinklo ir bendra jungtis mikrofonui arba ausinėms. Dideliu privalumu galima pavadinti „Secure Digital“ kortelių lizdą – „ultrabook‘ai“ retai turi tokį priedą. Savaime suprantama, „Folio 13“ neturi optinių diskų įrenginio, kurio šiais laikais vis rečiau prisireikia.

Vidinės dalys palieka geresnį įspūdį. „NK“ testuoto modelio pagrindą sudarė „Intel Core i5-2467“ procesorius, 4 gigabaitai DDR3-1333 darbinės atminties ir 120 GB talpos SSD diskas. Šis rinkinys be problemų susidoroja su įprastomis biuro ir namų užduotimis, tokiomis kaip dokumentų tvarkymas, naršymas internete, muzikos klausymas, filmų ar nuotraukų peržiūra. Programos langai ir „Windows“ atsidaro labai greitai. Sintetinių testų rezultatai tik patvirtino pirmąjį įspūdį: „PCMark Vantage“ teste „Folio“ surinko 8359 taškus, „Cinebench OpenGL“ – 8,19, o „Cinebench CPU“ – 1,93. Geri stipraus vidutinioko rezultatai.

Pagrindinė „Folio 13“ tikslinė auditorija yra verslas, tad nieko keisto, kad silpniausia kompiuterio grandis yra integruota vaizdo plokštė „Intel HD 3000“. Dėl to įrenginys netinka žaidimams ir darbui su profesionalų programomis, tokiomis kaip „Adobe Photoshop“ ar „AutoCAD“. „3DMark06“ teste įrenginys surinko varganus 3492 taškus. Įspūdį apie kompiuterio pritaikymą verslui dar labiau sustiprina „Windows 7 Professional“ operacinė sistema. Galų gale, ir jo kaina yra aukšta – apie 3700 litų.

Įspūdinga „HP“ kompiuterio baterijos darbo trukmė – neprisijungus prie elektros tinko, ji leidžia dirbti vidutiniškai daugiau nei šešias valandas. Žinoma, jei žiūrėsite filmus, klausysitės muzikos arba dirbsite su daug resursų „ryjančiomis“ programomis, baterijoje sukaupta energija išseks gerokai greičiau – per 2-3,5 valandos. Bloga žinia, kad akumuliatorius yra integruotas ir jį kelių mygtukų spustelėjimu nepakeisite…

Klaviatūra – patogi, pelė – ne

Vienas didesnių „Folio 13“ privalumų yra klaviatūra. Rinkti tekstą ja labai patogu. Žinoma, tokio dydžio kompiuteryje neverta ieškoti atskiros skaičių klavišų dalies, bet įdomu, kad „Folio“ klaviatūra turi apšvietimą, kas yra nepamainomas priedas kelionėje.

Lietimams jautri pelės aikštelė – priešingybė klaviatūrai. Ji yra naujojo tipo, kuris pritaikytas valdymui vienu pirštu. Aikštelėje nėra tradicinių kairiojo ir dešiniojo klavišų, vietoje jų – tik pažymėtos rėmeliais lietimui jautrios sritys. Asmeniškai man, pripratusiam prie tradicinio „touchpado“, tokia konstrukcija paliko prastą įspūdį: pelės žymeklis dažnai nelauktai peršoka į kitą ekrano vietą, o kartais aikštelė iš viso nereaguodavo į paspaudimus. Laimei, šiuos trūkumus galima pašalinti pasikrapščius su pelės tvarkyklės nustatymais.

Išvados

Apibendrinant, „HP Folio 13“ palieka gero, solidaus kompiuterio įspūdį. Sprendžiant iš jo kainos (apie 3700 litų) ir nedidelių išmatavimų, įrenginys pritaikytas daugiau verslui ir ypač – verslo kelionėms. Kaip „ultrabookas“, „Folio“ yra tvirtas vidutiniokas, už kurį prašoma santykinai nedidelės sumos. Jei svarstote apie tokio kompiuterio pirkimą namams, verčiau palaukite rudens, kai prekyboje atsiras modeliai su lietimui jautriais ekranais.

Susiję straipsniai:

1. Nešiojamasis su ekranu vietoje klaviatūros Ričardas Micevičius Idėja pagaminti nešiojamąjį kompiuterį su jutikliniu ekranu vietoje...
2. Kompiuteris šalia kamuolio Saulius Pakrijauskas Jei jau kompiuterija įsiveržė į telefonus ar televiziją,...
3. Kompiuteris kine: fantastika ir siaubas nuo 1952-ųjų Aistė Vilkaitė – O kodėl tu visu šituo užsiimi? –...

Lygiai prieš 15 metų – 1997 balandžio 23 dieną – išėjo pirmasis „Naujosios komunikacijos“ numeris. Tada tai dar nebuvo žurnalas – tik nedidelis laikraštis, platinamas kartu su dienraščiu „Lietuvos rytas“, rašęs daugiausia apie tuomet dar gana egzotišką reiškinį – internetą.

Per pusantro dešimtmečio kartu su Jumis išgyvenome tikrai įdomius laikus – iš laikraščio tapome žurnalu, nuo žurnalo atsiskyrė televizijos laida, vienu metu žurnalas buvo tapęs net dvisavaitiniu leidiniu.

Laikas žengti toliau. Netrukus pristatysime Jums keletą naujienų, o dar kiek prieš tai – ir naują numerį, kuris turėtų pasirodyti gegužės pradžioje ir kurio pagrindinė tema atspindės šios dienos komunikacijos realijas: kur baigiasi informacijos laisvė ir kur prasideda piratavimas?

Ačiū už tuos 15 metų, kuriuos buvote su mumis. Ačiū tiems, kurie mus atrado neseniai.

Komunikuokime toliau! ;)

Susiję straipsniai:

1. 2011 metų geriausi. Metų mokslo populiarinimo portalas – technologijos.lt Iš tiesų technologijos.lt – pernelyg siauras pavadinimas šiai svetainei. Daug...
2. 2011 metų geriausi. Metų technikos portalas – elektronika.lt Jei jaučiate potraukį „geležiai“ – portalas elektronika.lt skirtas kaip tik...
3. 2011 metų geriausi. Metų technologijų portalas – fwd.lt fwd.lt – unikalus lietuviškas projektas, kai keli savanoriai tinklaraštininkai, sujungę...

Ar žinote, kiek Lietuvos mobiliojo ryšio vartotojų naudojasi išmaniaisiais telefonais? 17 nuošimčių.
O čia dar vienas operatorius paskelbė, kad 41% išmaniųjų telefonų savininkų savo telefonais tik skambina ir rašo žinutes.

Du skaičiai – 17% ir 41%. Ką jie reiškia?

Nežinau kaip Jums, bet man tokia statistika kelia šypseną. Šypsena, kaip ir prisiminus seną anekdotą, kur čiukčia, apsilankęs didmiestyje ir pamatęs “KamAz” sunkvežimį, susižavi, tokį nusiperka ir parsiveža į namus, o vėliau džiaugiasi, ka sunkvežimio lempos pusę taigos apšviečia, bet liūdi, kad šunys, tempiantys “KamAzą”, labai greitai pavargsta…

17%. Mažiau nei penktadalis. Žinoma, čia pakyla smart-skeptikų balsų choras: “o kam man jo reikia, man ir be jo gerai, telefonas man tik skambinti reikalingas”. Hm… nieko neprimena? „O kam man mobilusis, aš namie ir darbe laidinį turiu, o visai nenoriu, kad mane bet kada galima būtų pasiekti“ – tokių kalbų galima buvo prisiklausyti paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje.

Žinoma, išpūstų pareiškimų netrūksta abiejose pusėse. „Be išmaniojo dabar nebegalėčiau nė dienos“. Galėtum, branguti – ir ne vien be išmaniojo, ir daugiau nei dieną. Savaitę be kompiuterio, mėnesį be mobiliojo ryšio – dar mūsų tėvai taip gyveno, ir visai gerai buvo. O kai kurių seneliai dar ir be elektros dešimtmečius leido, ir ką?.. Žodžiu, nereikia taip jau sureikšminti, mūsų protėviai dar ne taip kentėjo… ;)

Bet nesinaudoti tuo, kas yra po ranka ir kas jau veikia – va tai man atrodo tikrai keista.

Informacija kišenėje

Taip, prieš penketą metų aš pats irgi buvau smart-skeptiku (maža to, dar ir e-knygų skeptiku). Visa tai man atrodė kaip mados klyksmas, o ne praktinę naudą ir ateitį turintys dalykai.

Čia norėčiau prisiminti dar vieną komišką istoriją, kurią pirmąkart išgirdau dar mokykloje, kai mokytojas gūdžiais 1997-aisis jau aiškino, kad mokslo ir žinių paradigma keičiasi. Istorija tokia:

Universitete vyksta priėmimas į filosofijos specialybę. Jau paskutinis „turas“ – motyvacinis pokalbis, ir ten sėdi toks keistas seneliukas. Profesorius.
Užeina vienas studentas. Įsitaiso už stalo, pasiruošia aiškinti, kaip jo siela troška suvokti metafizinę būtį, o seneliukas netikėtai jo klausia:
- Sakykite, ar žinote, kiek ligoninių yra Bankoke?
Būsimasis studentas tik žiopteli, o seneliukas liūdnai palinguoja galvą:
- Nežinote?.. Gaila… gaila… gaila ir dėl to, kad neįstojote… Sekantis!
Studentas, vis dar be žado, atsistoja, išeina, į jo vietą sėda naujas pretendentas. Seneliukas, lyriškai žiūrėdamas pro langą, klausia:
- Sakykite, kada artimiausias traukinys į Maskvą?
Užsitęsusi pauzė.
- Ech… gaila, neįstojote.
Trečiasis studentas. Seneliukas:
- Gal kartais žinote, kiek kiaušinių vienu metu padeda aligatoriaus patelė, vidutiniškai?
Studentas, aišku, šokiruotas, bet išlemena:
- Nnnne… nežinau. Bet duokite penkiolika minučių – sužinosiu!
Seneliuko akys nušvinta.
- Sveikinu, priimtas!

Kodėl čia pasakoju šią istoriją? Nes šiandien sužinoti, kiek kiaušinių vidutiniškai padeda aligatoriaus patelė, kiekvienam gali užtrukti… na, dešimt sekundžių. Ano hipotetinio profesoriaus laikais turbūt reikėtų strimgalviais lėkti į biblioteką ar prie telefono automato, skambinti kokiam pažįstamam, studijuojančiam zoologiją. Dabar net nereikia keltis nuo stalo, autobuso kėdės, šezlongo ar trautkis nuo televizoriaus. Ranka į kišenę, išmanusis delnan, „how many eggs does an alligator lay at one time“ ir prašau – nuo 20 iki 50.

Tradicinis kontrargumentas – „o kuriam galui man gali prireikti žinių apie aligatorius?“ Nežinau. Bet ir tu nežinai, kokios informacijos tau gali prireikti po pusvalandžio. Vienąkart – aligatoriaus dauginimosi ypatumų, kitąkart – valiutų kursų, trečiąkart – koks yra Kinijos BVP. Ir visa tai tas mažas daikčiukas kišenėje gali padėti sužinoti per kelias akimirkas.

Neseniai su draugu buvome mieste. Draugas prisiminė, kad jam reikia išgryninti pinigų, ir paklausė, gal žinau, kur artimiausias bankomatas. Mes naudojamės skirtingų bankų paslaugomis, bet per mažiau nei minutę suradau jo bankomatą.

Kiek seniau prie manęs gatvėje priėjo kiek pasimetusi mergina ir paklausė: gal žinau, kur čia toks ir toks adresas? Nežinau – atsakiau – aš pirmąkart šiame rajone, bet tuoj surasim!

Dar kitas draugas neseniai nusipirko teleskopą. Džiaugėmės kaip vaikai, žiūrėjom į Venerą, Marsą, Jupiterį. Norėjosi ir į mėnulį pažvelgti, kuris dar prieš keletą dienų pakildavo vos vos saulei nusileidus, bet šįkart nešalome (naktys pas mus dar vėsios), nes vienu virtualaus mygtuko paspaudimu išsiaiškinau, kad mėnulis patekės dar tik po dviejų valandų trisdešimt septynių minučių.

Ir visa tai – vieno aparačiuko kišenėje dėka. „Lietuvos bankomatai“. „Google Maps“. „Šiandien“.

Ne tik internetas

Grįžkime prie to 41%. Man lygiai taip pat juokingai atrodytų, jei būtų paskelbta, kad tas 41% vartotojų tik naršo internete. Nes interneto naršymas – ėjimas iš puslapio į puslapį – tėra mažytė išmaniojo telefono galimybių dalis. Tad visiems smart-skeptikams, paniekinančiai klausiantiems, kam jiems to išmaniojo reikia, atsakau: tam, kad iš jo pasidarytum tai, ką nori ir ko tau konkrečiai reikia.

Pasakojo kolega, rašantis apie muziką: „teko lankytis koncerte, kur grupės lyderis nuolat pagyrūniškai šūkčiojo, kad jie yra garsiausiai grojanti grupė pasaulyje. Nenulaikiau šypsenos ir išsitraukiau išmanųjį. Išmatavau. 105 decibelai. Tada dar pasitikslinau, koks yra garsumo rekordas, ir po koncerto, interviu metu nekaltu veidu paklausiau – kodėl sakote, kad esate garsiausiai grojanti pasaulio grupė, jei jūsų garso stiprumas – daugmaž 105 decibelai, o KISS dar 2009-aisiais išspaudė 130? Tau reikėjo pamatyti jų visų išraiškas!“

Dar vieno pažįstamo pasakojimas: „gaminame stelažus. Gavome didelį užsakymą, pritrūkome plieno. Važiuoju pas tiekėją, o pas jį mūsų standartinė žaliava pasibaigusi. Bet yra kitokių rūšių, pasako man markiruotės indeksus. Telefono mikroprogramoje susitikrinu atsparumą, kitus parametrus ir skambinu tiesioginiam savo viršininkui – konsultuojuosi, kurį pirkti. Tas sako – imam va tą, jis pigesnis, ir dar lengviau apdorojamas, gerai nublizginsim, klientas patenkintas bus. Bet, sakau, ar pakaks jo kietumo? Užtikrina, kad taip.
Po kelių mėnesio kviečiasi mane aukščiausias vadovas ant kilimėlio. Sako – kame reikalas, klientas skundžiasi, kad jau trys stelažai svorio neatlaikė. Tai kaip darom, nuostolius iš tavo atlyginimo nuskaičiuojam, ar kaip?
Aš visus telefono pokalbius automatiškai įrašinėju, tai aš tam aukščiausiajam šefui persiunčiu tą lemtingąjį pokalbį. Su tiesioginiu viršininku santykiai suprastėjo, bet sutaupiau keletą tūkstančių“.

Ir tokių pavyzdžių galiu pasakoti begales. Nes išmaniojo telefono varomoji jėga – mikroprogramos. Kokias diegtis – renkiesi pats, ir jų – šimtai tūkstančių. Žinoma, ieškant kažko labai specifiško, pasirinkimas susiaurėja, bet… ir tai dažniausiai yra. Galbūt ne tobulas dalykas, bet išmanioji banga, nors apie ją jau tiek laiko ir dar kaip garsiai kalbama – dar tik kyla, ir to, ko nėra dabar, tikrai bus rytoj. Ar kitais metais. Bet bus!

Kodėl tiek mažai?

Grįžkime prie kukliųjų procentų. Kodėl tiek mažai vartotojų turi išmaniuosius, o ir turintieji jų galimybių praktiškai neišnaudoja?

Kodėl neturi – gana akivaizdu. Išmaniųjų kainos šiais laikais vis dar atrodo didelės, o žmonės pamiršta, kad tai – ne vien telefonas.

Antras dalykas – naujovių baimė. Man to nereikia, aš ir iki tol gerai gyvenau, ir taip toliau. Bet kaip galima sakyti “man neskanu”, jei tu išvis patiekalo neragavęs? Prie to paties norėtųsi atkreipti dėmesį ir į tokius atvejus, kai telefone yra vos keliolika mikroprogramų, ir jos nė kiek nesikeičia. “Man tiek užtenka, o kiek iš tų dešimčių naudoji tu?” Žmogau, ieškok, bandyk, eksperimentuok, optimizuok, atrask! Juk beveik visa tai – nemokama, o norėdamas sugadinti, turi gerai pasistengti.

Štai ir to 41% paaiškinimas. Savotiška komforto zona, smalsumo trūkumas ir “KamAzo” traukimas šunų kinkiniu.

Susiję straipsniai:

1. Išmaniųjų ir planšečių akumuliatoriai veiks savaitę Turbūt nereikia pristatinėti, kokia didžiausia išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių...

Kompanija „Microsoft“ oficialiai paskelbė planus, susijusius su naujausia operacine sistema „Windows 8“. Pasak pranešimo, vartotojai galės rinktis iš keturių versijų:

Paprasti „Windows 8“, skirti tradiciniam, klasikiniam vartotojui.

„Windows 8 Pro“ – kompiuterijos entuziastams ir verslui

„Windows RT“ – operacinė sistema planšetiniams kompiuteriams

„Windows 8 Enterprise“ – versija, skirta didelėms korporacijoms, sugebanti palaikyti daugialypius tinklus, turinti sustiprintą apsaugą ir galinti dirbti su įvairiais mobiliais scenarijais.

Taip pat egzistuos keletas lokalizuotų versijų, skirtų specifinėms rinkoms – pavyzdžiui, Kinijai.

Taip pat anonsuotas atskiras modulis (angl. add-on) „Media Pack“, paversiantis kompiuterį tikru medijos centru.

„Windows 8“ veiks tiek 32, tiek 64 bitų sistemose, atnaujinti iki „Windows 8“ turės galimybę ir esami „Windows 7“ vartotojai.

Nėra susijusių straipsnių.

Šių metų gegužės pabaiga ir kitų metų pradžia Lietuvos IT pasauliui nusimato itin karšta, ir visiškai nesvarbu, ką rodys termometro skaičiukai. Mat gegužės 31 – birželio 1 dienomis Vilniuje, „Litexpo“ konferencijų centre vyks jau septintoji interneto ir informacijos tendencijų konferencija „LogIn“.

Negalima nepastebėti, kad „LogIn“ traukinys vis labiau ir labiau įsibėgėja. Ankstesnių renginių galima buvo pamatyti tokias asmenymes, kaip Beną Hammersley iš „Wired“, Ilją Laursą iš „GetJar“, Peterį Sunde iš „PirateBay“/“Flattr“, Christianą Heilmanną iš „Mozilla“ ir dar daug kitų charizmatiškų, energingų ir įspūdingų IT pasaulio asmenybių

Šiemetinė konferencija žada driokstelėti dar galingesnę salvę. Specialiai į konferenciją „Login 2012“ atvyksta žmogus, kurio veidą matę yra visi, kam tik tenka naudotis interneto enciklopedija „Wikipedia“. Tai – „Wikipedijos“ įkūrėjas Jimmy Wales, ir jo pranešimas bus skirtas turbūt pačiai karščiausiai šių dienų aktualijai – informacijos laisvei, neišvengiant ir ACTA temos.

Jimmy Wales konferencijoje kalba itin išskirtiniais atvejais, tačiau „LogIn“ programą jis išskyrė kaip vieną drąsiausių bei įdomiausių, todėl sutiko apsilankyti Lietuvoje.

Be J. Waleso tarp pranešėjų jau matyti ir kitų ryškių IT kompanijų atstovų: „Soundcloud“ viceprezidentas Thomas Cummingsas, „Yahoo!“ mažmeninės prekybos vadovas Joshua Partridge’as, AKQA vadovas Ajazas Ahmedas.

Nėra susijusių straipsnių.

“Instagram” – tai socialinis tinklas išmaniesiems įrenginiams, skirtas dalintis nuotraukomis. Tinklas akivaizdžiai pritaikytas neseniai kilusiai retrofotografijos bangai: nuotraukai galima uždėti vieną iš keliolikos skaitmeninių filtrų, imituojančių 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių fotografijos efektus, o kvardatinis nuotraukų formatas – akivaizdi duoklė “Polaroid” ir “Instamatic” fotoaparatams.

Pats socialinio tinklo principas gana panašus į kitų socialinių tinklų – vartotojai gali sekti vieni kitus, žymėti patinkančias nuotraukas ir jas komentuoti. Pagrindinis skirtumas – šiame socialiniame tinkle mažai raidžių ir daug vaizdų…

Šiu metu “Instagram” turi daugiau nei 27 milijonus vartotojų [¹], bet žinoma, tinklui atėjus į “Android”, šis skaičius turėtų ženkliai šoktelėti.

Nėra susijusių straipsnių.

Turbūt retas interneto gyvenimu besidomintis vartotojas dar nėra girdėjęs apie failų dalinimosi svetainės “Megaupload” uždarymą. Įvedus adresą, matyti FTB įspėjimas dėl piratavimo, o svetainės įkūrėjas Kimas Dotcomas (beje, tai yra oficiali pavardė, kurią pats pasirinko vokiečių ir suomių kilmės Kimas Schmitzas) sėdi už grotų ir… hm… įrašinėja albumą.

Autorių teisių gynėjai iš džiaugsmo trinasi rankas ir žada toliau tęsti kovą su nelegaliu failų dalinimusi. Amerikos kino filmų asociacija (angl. Motion Picture Association of America, MPAA) pasižymėjo naujus taikinius: kino kompanija “Paramount Pictures” paviešino iliustraciją, matomą šio įrašo viršuje. Atrodo, Wupload, Depositfiles, Fileserve, MediaFire, ir Putlocker savininkai turėtų pradėti ieškotis advokatų.

Kai kurios svetainės jau imasi atsargumo priemonių – pavyzdžiui, blokuoja paslaugą vartotojams iš Jungtinių Valstijų.

Vis dėlto, tokia piratų gaudytojų veikla kelia šiek tiek abejonių. Be abejo, kovoti su nelegalaus turinio platintojais reikia, bet per tuos visus karo veiksmus pamirštamas konstruktyvumas – autorių teisių gynėjai galėtų ne tik uždarinėti nelegalaus turinio svetaines, bet ir plėsti legalaus turinio platinimo tinklą, ypatingai – už JAV ribų. Tokios svetainės, kaip Netflix ar Hulu yra tikrai puiki alternatyva piratavimui, bet jų paslaugos Europoje pasiekiamos tik Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje.

Susiję straipsniai:

1. Mamutų medžiotojai ir autorių teisės Adomas Rutkauskas Sutikite – tam, kad gyvenimas būtų geresnis, turime...
2. Profesionali failų saugykla „WD Sentinel DX4000“ Trūksta vietos failams? Pasidomėkite profesionalia failų saugykla „WD Sentinel DX4000“....