Vieną vakarą, klausantis draugo prisiekinėjimų, kad jis niekada nepirks išmaniojo telefono, nes tai niekam nereikalingas ir brangus daiktas, kilo mintis – o ką, jei paprastiems, su išmaniąja telefonija nesusidūrusiems žmonėms įduotume po telefoną ir vėliau pasiklaustume jų įspūdžių?

„Naujoji komunikacija“ taip ir padarė. Septyniems savanoriams davėme išbandyti „LG Optimus 2X“ ir po poros savaičių išklausėme, kokius įspūdžius paliko naudojimasis išmaniuoju telefonu.

Lukas Z.,
Gitaristas, gitaros pedagogas

Telefonais nelabai domiuosi, tad apie išmaniuosius nieko nežinojau – nebent tai, kad jie yra kažkas panašaus į „iPad“, tik su skambinimo funkcija. Bandytasis modelis patiko, valdymas patogus, tik kai daug piktogramų ekrane, sunku scrollinti jų nenuspaudžiant. Telefono dydis patogus, aparatas nei per lengvas, nei per sunkus. Prie valdymo daug pratintis nereikėjo – viskas gana intuityvu. Neskaičiau manualo ne tik dėl to, kad neturėjau laiko, bet ir dėl to, kad jis buvo vien lietuvių kalba, o lietuviški IT terminai man tiek pat aiškūs, kiek ir kiniški :)

Iš mikroprogramų instaliavau porą virtualių instrumentų. Patiko gitaros programėlė – paprastas daineles galima akomponuoti nesunkiai, tik nepatiko, kad, grojant keliomis stygomis vienu metu, skambesys ne toks, koks iš tiesų turėtų būti. Tas pats ir su virtualiuoju pianinu.

Žinoma, instaliavau „Angry Birds“. Didelė smagybė :D

Programų nepirkau ir nesiruošiau pirkti, neįsivaizduoju, kodėl turėčiau tai daryti :) Iš tikrai naudingų telefono funkcijų labiausiai patiko el. paštas, „Facebook“, navigacija ir žemėlapiai. Dar patiko visokie žaidimėliai apie sostines, vėliavas ir pan. – galima kažką ir naudingo išmokti iš viso šito.

Labiausiai nepatiko akumuliatorius. Tai pagrindinė priežastis, kodėl telefonas nevertas pinigų. Jei reikia lakstyti visur su laidu, tai ir laptopą galima nešiotis. Arba jei išsikrautų, kai reikia paskambinti, reikėtų visur atsarginį telefoną turėti.

Šiaip, viską susumavus, telefonas nevertas jo kainos, nebent būtų kažkokia akcija ir siūlytų pigiai su neribotu internetu. O iki tol – geriau nešiojamasis kompiuteris: visos funkcijos, patikimiau ir raumenys nuo nešiojimosi auga! :) Tik „Angry Birds“ nėra... :(

Saulė A.,
Biochemikė

Kai gavau testuoti išmanųjį telefoną, kaip tik buvau sėkmingai pamiršusi darbe abu savo mobiliuosius (asmeninį ir tarnybinį, abu – paprastutės „Nokios“). Taigi, teko panaudoti išmanųjį, kad paskambinčiau namo. Veikia! Užskaitome kaip paprastą telefonui.

Pasiimant šį telefoną buvo pajuokauta – išmanusis tiesiog kaip mažytis, bet galingas kompiuteris, instaliuok, ką tik nori, daryk, ką tik pavyks daryti. Kai aš prisėdu prie kompiuterio, kuriuo naudosiuosi bent kiek ilgesnį laiką, visų pirma instaliuoju vos kelias, bet man itin svarbias atviros prieigos programas: DNR sekų analizės ir palyginimo. „Optimus 2X“ testavimo metu kaip tik laukiau elektroniniu paštu gaunamų DNR sekų skaitymo rezultatų, tad pirmoji programa, susirasta „Android Market“, buvo DNR sekų palyginimo softas. Needlemano–Wuncho algoritmo palyginimas – nudžiugau perskaičiusi appso aprašymą. O, dar ir DNR gelių įvertinimo programa! Puiku. Pirmojo appso atveju sekas galima palyginti tik įvedus jas rankiniu būdu – importuoti jokio failo neleidžia, taigi, appso prasmė prarandama visiškai (lyginamos DNR sekos dažniausiai būna kelių šimtų ar tūkstančių „raidžių“ ilgio), todėl šiuo algoritmu galite lyginti nebent mylimųjų vardus. Sutaps daug raidelių – bus gerai, ne – neteks jums gyventi ilgai ir laimingai... Antruoju appsu susidomėjo ir mano studentės laboratorijoje – nufotografuoji gelį su išmaniuoju, ir programa pritaikoma tam, kad būtų galima nustatyti, kokio dydžio DNR fragmentas čia yra. Nekreipdamos dėmesio į tai, kad dydžio skaičiavimo algoritmas taip pat nekorektiškas, nusprendėme, kad programėlė galbūt ir visai naudinga kokiame nors universitete, neturinčiame normalios įrangos.

Tad ar programa tikslinga? Nelabai.

Gražiai nufotografuoti mielių kolonijas Petri lėkštelėje visai pavyko – vaizdas beveik toks, kad būtų galima dėti į vidutinio lygio žurnalą ar studentišką prezentaciją. „YouTube“ buvimas – vos išgirdus Iggy Popą per radiją, susirasti jo seną klipą... ir nesulaukti jo užsikraunančio. Tais kartais, kai nepakibdavo – visai smagi pramoginė savybė.

Dar apie pramogas – nuostabieji piktieji paukščiai. Suinstaliavau, sąžiningai žaidžiau, kol gulėjau apsinuodijus porą dienų ar kai itin tingėjosi dirbti darbe. Smagus žaislas, tačiau vargsta akys, dingsta pasaulis aplink...

Emocinis fonas, likęs po naudojimosi šiuo telefonu – kai jį turi, begalė pramoginių jo funkcijų ir... pareiga?.. kas kelias minutes tikrintis paštą lemia, kad visas pasaulis susiaurėja iki telefono pločio erdvės. Nieko aplink nebėra, nieko nebegirdi, nieko nebematai. Prabundi po kelių minučių (valandų?) įsiskaudusiomis akimis ir nežinodama, kur pramėtei savo laiką. Nuolat tikrinti paštą, atnaujinti savo statusus – man nebūtina.

Akumuliatoriaus trumpaamžiškumas, įkaitimas – itin dideli trūkumai, kurie neleidžia jo naudoti būtent kaip išmaniojo telefono. Minikompiuteris, skaityklė, žaidimų konsolė? Tuomet jau reikėtų didesnio. Intuityviai šis „gudrafonas“ visai protingas – pirštai patys greitai išmoko motorines sekas – kaip užrakinti, pasileisti programėlę.

Ar pirkčiau? Tikrai ne. Netelpa į kišenę, sunkus ir, atlikdamas tas kelias būtinas funkcijas, šalia turi krūvas nereikalingų ir nukreipiančių dėmesį. Ar naudingas šis telefonas tiems, kuriems visada reikia būti online? Turbūt, bet bent jau aš stengiuosi turėti nors šiek tiek laiko sau. Kur laikas „sau“ nereikštų dar valandos baksnojimo pirštu į elektroninius draugus.

Jūratė B.,
Dainininkė, muzikantė

Niekada per daug nesidomėjau telefonais ir jų madomis, o apie išmaniuosius iš viso neturėjau jokio supratimo. Tik kai kur nors pamatydavau, kad žmogus savąjį aparatą valdo pirštais, pagalvodavau, kad čia, matyt, jau tas išmanusis... Bet aš iki šiol nežinau skirtumų tarp visokių „iPhone“, „iPad“ ir išmaniųjų...

Iš pradžių buvo šiek tiek nedrąsu pradėti naudotis šiuo telefonu, tačiau valdymas pasirodė nesudėtingas, laikui bėgant pripratau, jau net kažkiek gaila buvo atiduoti, kai atėjo laikas – vis pramoga :) Vis dėlto naudojausi juo nedaug – dažniausiai tada, kai reikėjo kažkaip užmušti laiką... Atsisiunčiau vienintelę programą – „Countries of The World“, su kuria daugiausiai laiko ir praleidau. Taip pat naudojausi jau rastomis telefone – dabar tiksliai neprisimenu, kaip tiksliai jos vadinasi, bet lyg „Piano“, „Guitar“, „Flags of The World“, „Google Sky“ ir „Angry Birds“. Nepirkau nė vienos, užteko man ir nemokamų :) Taip pat porą kartų buvau įsijungusi radiją ir „YouTube“.

Asmeniškai man naudingiausias dalykas buvo GPS, tačiau jį įjungus labai greitai išsekdavo telefono akumuliatorius. Dar naudinga, kad telefonas rodė oro temperatūrą lauke ir orų prognozę.

Patiko, kad šis išmanusis telefonas patogus nešiotis kišenėje, ekranas irgi patogaus dydžio – nei per didelis, nei per mažas. Pati didžiausia telefono yda – pernelyg greitas akumuliatoriaus išsikrovimas. Jau vien dėl šios problemos nenorėčiau turėti šio telefono, nebent jie visi tokie patys...

Buvo smalsu ir smagu išbandyti, tačiau tikrai žinau, kad tokio žaislo sau nepirkčiau jau vien todėl, kad iš tiesų man jo nereikia. Nebent jei būčiau įgyvendinusi visas savo svajones bei planus ir pinigai niekaip nesibaigtų – galbūt sugalvočiau įsigyti kažką panašaus. Tačiau tokiu atveju tikrai pradėčiau domėtis, kuo jie skiriasi vieni nuo kitų, ir pasirinkčiau tą, kurio akumuliatorius laiko ilgiausiai.

O kol kas man visiškai užtenka senos „Nokios“ – laikui praleisti ten yra sudoku ;)

Vitalijus G.,
Aukštos kvalifikacijos darbininkas

Tiesą sakant, apie išmaniuosius telefonus turėjau gana neigiamą nuomonę. Buvau čiupinėjęs pirmuosius modelius, ir jų ekranas atrodė nepakankamai jautrus, mygtukai per dideli ir nepatogūs. Dar kliuvo akumuliatoriaus veikimo laikas. Be to, kaip ir kiekviena naujovė, jie buvo brangūs.

Bet kadangi artėjo sutarties dėl ankstesnio telefono aparato galiojimo pabaiga ir ėmiau žvalgytis naujo telefono, paėmiau išbandyti išmanųjį ir... aparatas maloniai nustebino. Dydis ir svoris pats tas. Vienintelis dalykas, kas dar kliūna – tas pats akumuliatoriaus tarnavimo laikas, bet ne taip baisu, kaip maniau.

Minusu laikyčiau patį jutiklinį ekraną – jis patogus, bet, dirbant mano darbą, jį galima lengvai subraižyti net ir nešiojantis kišenėje.

Labai patiko daugybė nemokamų mikroprogramų, jos tikrai palengvina ir praskaidrina kasdienybę. Pirmiausia, žinoma, suinstaliavau „Angry Birds“. Jei neklystu, iš viso išbandžiau apie 15–20 programų – nepirkau nė vienos, nes pakako nemokamų. Dažniausiai naudojama – Vilniaus visuomeninio eismo tvarkaraščiai, veikiantys be interneto ryšio. Kadangi vienas iš mano hobių – fotografija, labai patiko „auksinės valandos“ skaičiuoklė ir orų prognozės mikroprogramos.

Naudingas pasirodė ir žemėlapis su GPS. Jis išties patogus ir pakankamai tikslus. Gerokai nustebino paprastas, intuityvus telefono valdymas (ko negaliu pasakyti apie prieš tai turėtus paprastus telefonus). Praktiškai nereikėjo skaityti instrukcijos.

Gavęs išbandyti pats, visiškai pakeičiau nuomonę apie išmaniuosius. Galų gale ir pats tokį įsigijau, su „Android“ sistema – ji man tikrai patiko.

Daiva B.,
Projektų vadovė

Nepaisant to, kad gyvename informacinių technologijų amžiuje, o kasdienės veiklos negaliu įsivaizduoti be kompiuterio, interneto ir dviejų paprastų telefonų, visgi galiu save vadinti nors ir smalsia, bet technofobe. Kad ir kaip ten būtų, išmanieji prietaisai, gąsdinantys savo neribotomis galimybėmis, kėlė gana stiprias asociacijas, kad viskas yra sudėtingiau, nei atrodo. Skurdi patirtis bandant pasižiūrėti į draugų „žaisliukus“ baigdavosi tuo, kad netyčia kam nors paskambindavau ar „ką nors“ ne taip paspausdavau. Kitaip tariant, susiformavo baimė, kad telefonas gali būti išmanesnis už savininką, todėl jis turi būti paprastas ir skirtas skambinti. Vis dėlto, kai gavau savaitei išbandyti išmanųjį telefoną, bent jau šis požiūris pasikeitė. Stipriai.

Pirmas įspūdis išėmus iš dėžutės vėlgi neatitiko išankstinių nusistatymų. Mažesnis nei šokolado plytelės dydis (juk per didelis! mano paprastučiai dvigubai mažesni) nustebino tuo, kad svoris gana mažas, laikyti rankose patogu ir apskritai – dydis kaip tik toks, kokio reikia, net ir rankinėje lengva surasti. Dar didesnis siurprizas buvo tai, kad įjungusi per keletą minučių perpratau, kaip jis veikia, kaip sudėtos funkcijos, kaip jas tvarkyti ir kaip naudotis telefonu. Liečiamas ekranas lengvai pasidavė viskam, ką bandydavau padaryti. Nesitikėjau ir tokio paprasto bei efektyvaus teksto rinkimo liečiamame ekrane.

Bene pirma išbandyta mikroprograma, kuri patraukė dėmesį, buvo „Mirror“ – atradimą lydėjo nuostabos šūksnis: „O, geras! Šitas „žaisliukas“ skirtas mergaitėms!“ Pasikeisti fono paveiksliuką, garsą ir kitus nustatymus buvo principo reikalas, kuris suteikė daug vaikiško džiaugsmo. Iš atsisiųstų programų pirmiausia suinstaliavau „Google Sky Map“. Apie jį žinojau iš anksčiau, nes kažkada kolega tai parodė kaip didžiulį stebuklą – nenuvylė. Kiek laiko praleidau žaisdama su kalniukais šokinėjančiu drakoniuku – net neįsivaizduoju, bet daug. Dėmesį patraukė vėliavų žaidimas, kadangi nusprendžiau, kad žaidimai turi būti ir naudingi. Iš principo suinstaliavau nedaug – kokius 8–9 žaidimus, bet nepirkau nė vieno. Matyt, įsijungė mano praktiškoji pusė. Visgi, nepaisant visų privalumų leidžiant laisvalaikį ir žaidžiant, dažniausiai tiesiog naršiau internete. Galimybė nuolat būti prisijungus prie interneto, matyt, pagrindinis išmaniojo telefono pliusas, be to, pagelbėjo ir GPS.

Iš linksmesnių istorijų apie telefoną galėčiau paminėti fotokameros panaudojimą. Telefono testavimo metu dalyvavau vestuvėse, na, o kadangi turėjau išmanųjį telefoną, spontaniškai nusprendžiau iškilmingiausią akimirką įamžinti būtent juo. Bene sakralinėje tyloje fotokameros garsas nuaidėjo mažiausiai tris kartus garsiau už nuotakos tuo metu tariamą „taip“... Beje, nuotraukų kokybė nei ypač pradžiugino, nei ypač nuvylė. Kadangi fotoaparatą visuomet nešiojuosi su savimi, galimybė jį turėti telefone pasirodė visai praktiška (aišku, išjungus kameros garsus).

Apibendrindama prie pliusų priskirčiau daugiafunkciškumą ir nuolatinį buvimą internete, GPS. Be to, daiktas gražus ir mielas (ech, ta moteriška tuštybė), o tinkamai į jį „susidėjus gyvenimą“ – naudingas planuojant darbus ir laisvalaikį. Prie minusų priskirčiau bevertį laiko leidimą užsižaidžiant ir ypač dažną akumuliatoriaus krovimą. Būtent akumuliatoriaus krovimo minusas ir lemia tai, kad, mano nuomone, dar nelabai verta jį pirkti. Pati idėja turėti daugiafunkcį prietaisą gera, tačiau žingsnis „atsiplėšiant nuo laido“ vis dar per mažas.

Jurgita L.,
Žurnalistė

Išmanieji telefonai man atrodė smagus, bet nebūtinas daiktas. Panašiai kaip „iPod“, kurio be galo troškau, bet kuris dabar didžiąją laiko dalį praguli stalčiuje. Nors visi išmaniuosius telefonus garbina už galimybę būti online bet kur ir bet kada, aš internetą turiu namuose ir darbe, o kitur visai jo nepasigendu, atvirkščiai – džiaugiuosi ramybe ir galimybe nuo jo atsipūsti.

Visgi tenka pripažinti – savaitė su išmaniuoju telefonu buvo smagi, o jai artėjant į pabaigą su nerimu laukiau žinutės, prašysiančios jį grąžinti. Patiko, kad dieną pradedu pažiūrėjusi, koks lauke oras, nes dėl skubėjimo arba tingėjimo rytais įsijungti kompiuterį dažniausiai nepataikau tinkamai apsirengti – šiltą dieną einu apsimuturiavusi, o šaltą kalenu dantimis. Patiko bet kada žvilgtelėti į savo „Facebook“ puslapį, iš karto gauti elektroninius laiškus ir patogiai perskaityti „Delfi“ naujienas. Buvo patogu, kai važiuojant mašinoje staiga prireikė sužinoti, kur yra artimiausias „Tele2“ salonas. Užuot skambinusi informacijos telefonu, sutaupiau du litus žvilgtelėdama internete. O paskui jau taip pripratau, kad vieną vakarą ieškojau informacijos įsitaisiusi lovoje su išmaniuoju telefonu, nors per nešiojamąjį kompiuterį viską būčiau susiradusi žymiai greičiau.

Tikrai nesitikėjau, kad taip įtrauks „Angry Birds“ žaidimas. Paauglystėje neleidau naktų žaisdama kompiuterinius žaidimus, tad gerokai nustebau, kai pirmą vakarą pabandžiusi „Angry Birds“ žvilgtelėjau į laikrodį – rodė antrą valandą nakties! O paskui jau kasdien traukė sudoroti bent po keletą kiaulių...

Instaliavau tris programas – „TripAdvisor“, „IMDb“ ir „Facebook“. Tiesa, „Facebook“ pirmąją naudojimo dieną niekaip nepavyko instaliuoti, o antrąją kažkaip sugebėjau – bet, tiesą sakant, net nesupratau kaip. Šiaip naudotis nebuvo labai sudėtinga – pratintis prie telefono reikėjo pirmas dvi dienas, o vėliau jau sekėsi gana sklandžiai. Gaila, kad neturėjau progos išbandyti GPS funkcijos – manau, kad ji naudinga.

Didžiausias mano bandyto telefono trūkumas – būtinybė įkrauti kiekvieną dieną. Dar labai erzino lėtas interneto greitis ir klaviatūra – nežinau, ką daro storapirščiai, tačiau net man paauglystėje pianino pamokų miklintais pirštais buvo labai nepatogu. Bet prie šito tikriausiai priprantama. Kaip ir prie dydžio – pirmą kartą paėmus šį telefoną į rankas, buvo nesmagu. Juk ne veltui telefonai iš vadinamosios „plytos“ evoliucionavo į telpančius delne. Bet po savaitės kažkas „ne taip“ jau atrodė su mano mažąja „Nokia“...

Nors dabar į parduotuvę pirkti išmaniojo telefono tikrai nebėgsiu, neatmetu galimybės, kad kitas mano telefonas bus išmanusis. Tik palauksiu, kol jie atpigs.

Jurgis S.,
Chemikas

Išmanųjį telefoną rankose laikiau pirmą kartą. Tad ir pirmas įspūdis – sunkus. Nežinau, kiek sveria tiksliai, bet, pakilnojus rankoje, atrodo, kad bent du kartus sunkesnis už bet kurį mano turėtą telefoną. Solidu.

Patiko užrakinimas. Iš savo kišenės esu daug kartų kam nors paskambinęs ar nusiuntęs žinučių. Panašu, kad čia taip nebus. Tiesa, tam reikėtų ilgiau pasinešioti.

O toliau – liūdna. Telefonu šio daugiafunkcio įrenginio pavadinti negaliu. Taip, juo galima skambinti, rašyti žinutes. Bet tai tik maža dalis jo galimybių. Elektroninis paštas – tai dar suprantama. Žmogui, kurio darbas reikalauja nuolatinio judėjimo ir nuolatinio naujienų sekimo bei greito reagavimo, tai reikalinga. Naršymas internete? To paties darbo pobūdžio žmogui taip pat pravers. Bet šalia esantis greitas „YouTube“, „Facebook“ ir kitų puslapių atsidarymas – kam? Ne veltui šiuos puslapius daugelis įstaigų darbo vietoje blokuoja. Žodžiu, kratinys darbui ir pramogoms skirtų dalykų. Ir, turėdamas galimybę, kiekvienu jų naudočiausi ne telefone, o prie kompiuterio. Greičiau, patogiau ir geriau veikia. Fotografavimas, muzikos klausymasis ir pan. – vėlgi esu linkęs tai daryti tam skirtu prietaisu. Juo labiau kad akumuliatorius geriausiu atveju laiko parą. Čia jei prietaisu nesinaudoji. Jei naudojiesi, jis labai dažnai turi būti prijungtas prie maitinimo šaltinio (pvz., kompiuterio). O kai šalia kompiuteris, tai kam tada visi netelefoniniai priedai?

Mikroprogramų daug neišbandžiau. Žinoma, paukščius į kiaules pasvaidyti smagu, bet tai pramogos. O darbui skirtų mikroprogramų, tiesą sakant, net neieškojau – per sudėtinga darbo specifika.

Tad mano verdiktas – riboto pritaikomumo daugiafunkcis įrenginys, į kurį savo telefono nekeisčiau. Nesupraskite manęs neteisingai – nesakau, kad prietaisas blogas, tiesiog nesu tikslinė jo auditorija.

Išvados

Kokias galime padaryti išvadas? Pagrindinė turbūt būtų tokia: tie, kam tikrai reikėjo išmaniojo telefono, jį jau nusipirko. Kitus riboja kaina, gandai (kurie dargi pasirodo besantys tiesa) apie tiesiog nepateisinamai trumpą akumuliatoriaus veikimo laiką ar tiesiog tokio daugiafunkcio įrenginio poreikio trūkumas.

Taip pat dalis vartotojų iš telefono tikisi tik telefono, o ne miniatiūrinių gabaritų kompiuterio, galinčio skambinti.

Ar tai blogai? Jokiu būdu ne. Žmonės, kaip ir jų poreikiai – skirtingi. Ir įprasti mobilieji telefonai sėkmingai gyvuos tol, kol išmanieji pasivys juos savo kaina ir akumuliatoriaus veikimo laiku, o gal ir ilgiau – juk vinilinės plokštelės melomanų rankose dar vis egzistuoja...

Šį straipsnį rasite ir naujausiame „Naujosios komunikacijos“ numeryje 2011 Nr.6