Mamutų medžiotojai ir autorių teisės

Adomas Rutkauskas

Sutikite – tam, kad gyvenimas būtų geresnis, turime nuolat kurti kažką naujo. Vien sukurti neužtenka – reikia tuo ir dalintis, nes, tarkime, jei aš išradau ratą, bet nepasidalinau šia idėja su kaimynu iš gretimo urvo ir dar slapstau savo idėją apdengdamas vežimą kailiais taip, kad taip ir liktų neaišku, kokiu principu mano važis taip lengvai juda – iš tiesų nuo to niekam nėra geriau. Sakysite – taigi tau, rato išradėjui, geriau! Gyvensi turtingiau, mažiau reikės lakstyti pirmyn atgal, norint parsigabenti nudobtą mamutą.

Bet jau seniai įrodyta, kad gyvenimo gerovės ten, kur vyrauja didelė socialinė atskirtis, nėra. Kaimynams pavydu, kad aš greičiau ir lengviau parsigabenu mamuto nugarinę, tiesą sakant – prisigabenu jos tiek, kad net gretimos genties gražuolės ima man merkti akį… Kol galiausiai – bumbt per galvą kuoka, ir mano laimė baigėsi…

Taip, šis scenarijus nerealus. Nes anksčiau ar vėliau koks gretimo urvo vaikis vis tiek įkiš savo smalsią nosį po mano vežimo kailiais ir pamatys ten ratus, supras, kaip jie veikia, ir pasidarys sau tokius pačius ar net geresnius. Nuo jo nusižiūrės dar kas nors ir taip toliau… O dabar įsivaizduokite, kaip aš, už kokią antilopių šonkauliukų porciją nusisamdęs porą galingų, bet ne itin protingų „gorilų“, vaikštinėju po genties teritoriją ir lupu mokestį už tai, kad manieji gentainiai naudojasi mano išradimu. Kuo tai baigsis? Na, keli sučiuptieji iš baimės gal atiduos porą stirnienos žlėgtainių, bet… technologija galų galiausiai pasieks kitą gentį, išplis, o aš greičiausiai vis tiek gausiu galą nuo kuokos, kai jau mirtinai užknisiu aplinkinius su savo autorių teisėmis.

Koks būtų geresnis verslo modelis? Gaminti ratus. Taip sakant, jei nori – štai, jie apvalūs, sukasi, todėl gerai rieda. Jei nori, darykis tokius pats, bet turėk galvoje, kad aš jau vieną porą padariau, tad turiu daugiau patirties ir žinau, kaip tai daroma. Sakai, padarysi geresnius, tvirtesnio medžio? Bet jų ir savikaina bus didesnė, ir ne visi išgalės ar norės juos nusipirkti. Nors bus ir norinčių, ir galinčių. Ir visi bus laimingi.

Žinoma, anksčiau ar vėliau atsiras koks nors šaunuolis, kuris pradės gaminti ratus nemokamai. Koks nors liesas, išstypęs akiniuotas vegetaras ekscentriška ševeliūra, kuris visai nejaučia poreikio gabentis į urvą mamutieną, kuriam užtenka visokių ten žolelių ir panašaus maisto. Arba toks pats kolega mėsėdis, bet paveldėjęs toną džiovintos mėsos, tad maistu nebereikės rūpintis bent dešimtmetį. Ir darys bei dalins jis tuos ratus nemokamai tik dėl to, kad jam jie patinka. Patinka gaminti, patys ratai jam įdomūs arba… jis tiesiog nori kovoti prieš sistemą ir pastatyti mus, senius, į vietą.

Žinoma, tokį tai norėsis priploti kokiu nors laiviniu kovos kirviu. Atsirado mat pankuojantis genijus, visą biznį gadina! Garantuoju, kad kiekvienas apylinkės ratų gamintojas kviesis išsišokėlį tyliai pasikalbėti akis į akį…

Bet ar verta? Nes… cha, ar kas nors be manęs dar pagalvojo apie STABDŽIUS?? O štai kaimynas Jonas Iš Pelkės sakosi išradęs kažkokius siaubo diržus… ar tai saugos diržus, nesvarbu. Progresas vyksta! Tik dar keli tūkstantmečiai – ir mes mamutieną galėsime gabentis oru, skraidančiais vežimais!

Piratavimo baimė

Kas įkvėpė mintis apie šią mamutų medžiotojų problematiką? Situacijos buvo dvi. Pirma – pokalbis su Christianu Heilmannu iš „Mozillos“, kai jis į klausimą „kas, Jūsų nuomone, labiausiai stabdo interneto progresą“ nė nemirktelėjęs atsakė „autorių teisės“, ir atsakė tokiu tonu, lyg būčiau paklausęs, kokia bendrovė sukūrė „Windows“. Žinoma, evangelistai (o juo ir dirba Christianas) pagal tai ir atrenkami į šias pareigas – pagal savo charizmą ir sugebėjimą lengvai įtikinti žmones. Bet buvo ir antroji kibirkštis.

Kartais lankausi socialiniame menininkų tinkle Deviantart.com. Ten galima sekti pasirinktų menininkų (ar save tokiais laikančių) publikacijas – fotografiją, tapybą, prozą, poeziją ir kt. Kadangi labiausiai domina fotovaizdai, pastaruoju metu į akis krito viena tendencija: autoriai pamėgo ant savo darbų lipdyti signatūras ar specifinius permatomus Deviantart logotipus – „vandens ženklus“. Ir ne bet kaip, o taip, kad visa tai tikrai kristų į akį. Savaime suprantama – žmonės saugosi nuo piratavimo, bet pabandykite įsivaizduoti da Vinčio „Moną Lizą“, kuriai skersai veido gražiu kaligrafišku tekstu būtų užrašyta: „Leonardo da Vinčio dirbtuvės, Lenktoji g. 14, Florencija“. Arba – tegul ir skaidrus, bet didžiulis Luvro logotipas per patį drobės centrą? Ar tai Jums netrukdytų grožėtis paveikslu?

Pastebėjau, kad taip nuo piratų gintis pradėjo ir vienas virtualiai pažįstamas fotografas mėgėjas iš Portugalijos. Peržiūrėjęs jo darbus ir taip neradęs nė vieno, išstatyto parduoti (Deviantart.com leidžia savo darbais ir prekiauti), nesusilaikiau nepaklausęs – žmogau, kodėl gadini savo tikrai neblogus darbus tomis signatūromis ir vandens ženklais? Atsakymas buvo akivaizdus – „saugausi nuo piratų“. Tuomet dar paklausiau, ar jį taip jau dažnai apvagia ir ar, jo manymu, tikrai neblogos kūrybos gadinimas tokiomis apsaugos priemonėmis vertas tos kainos, kad paprastas žiūrovas negali normaliai pasigėrėti kūriniu.

Porą dienų nesulaukiau jokio atsakymo. Galiausiai atrašė: „Tiesą sakant, dabar negaliu nurodyti nė vieno vagystės atvejo, bet juk taip būna, ar ne? Bet žinai, diskutavau su savo antrąja puse (ne, čia ne šizofrenijos atvejis, čia pašnekovas turėjo galvoje draugę, – aut. past.), ir ji įtikino atsisakyti tų „vandens ženklų“. Bandysime pasitikėti bendruomenės sąžiningumu.“

Kas čia liūdniausia? Kad žmogus, prisiklausęs baisių kalbų apie baisius piratus, pats nė karto nenukentėjęs ir kūryba realiai užsiimantis tik savo malonumui, irgi priėmė komercinį apsaugos modelį. „Aš kuriu gražius dalykus, tu gali pamatyti kraštelį, bet negali žiūrėti į viską, nes kas nors dar pavogs.“

Jokiu būdu neginu net ir į neturtinę nuosavybę nusitaikiusių asmenų. Jei tokie vagys bando pasipelnyti svetima sąskaita – be abejo, tai yra nesąžininga. Jei tiesiog perpublikuoja tavo darbą, tikėdamiesi kažkokio pripažinimo – na, tai tik demonstruoja jų kompleksus, t. y. kad patys netiki savimi, jog galėtų sukurti ką nors gero. Tad tokių reikėtų tik gailėtis. Bet dėl viso šito gadinti estetinį kūrinio vaizdą?..

Tas pat juk galioja ir programoms, jų apsaugoms. Jokiu būdu nesakau, kad apsaugų reikia atsisakyti – bet galbūt nereikia būti tokiems godiems. Vis dėlto kurti suvokiant, kad prisidedi ne tik prie nuosavos materialinės gerovės, bet ir paties progreso – maloniau.

Nėra susijusių straipsnių.

Komentarai