Neįpareigojantys žaidimai

Nemačiau nė vieno lietuviško tinklaraščio, rašančio apie „casual“ tipo žaidimėlius. Žaidimų patarėjas kartais užsimindavo apie vieną-kitą, bet kiti tai rašo tik apie „hardkorą“ – GTA IV, įvairiausias šaudykles ir kitus „penkiasdešimties dolerių“ žaidimus. Logiška – ši žaidimų rinka yra didžiausia, technologiškai pažangiausia, ji gali pasiūlyti įdomiausių siužetų, įspūdingiausių vaizdų ir daugiausiai adrenalino. Be to, ji skirta tam, kas dažniausiai apie žaidimus skaito – jauniems žmonėms nuo penktos klasės iki magistratūros.

Žiūrint iš HC žaidimų perspektyvos „casual“ žaidimėliai, įskaitant ir visas kortas, pridedamas su Windows, yra visiškas niekalas. Tačiau ir šioje žaidimų grupėje būna įdomių projektų, o ir šiaip ji nėra labai maža – nepaisant to, kad jie išleidžiami be jokios rinkodaros ir reklamos, nepaisant to, kad kiekvieną jų internete galima žaisti nemokamai, pajamamos iš „casual“ tipo žaidimėlių per metus siekia 2,25 milijardo dolerių. Kadangi jų leidyba yra sukoncentruota 4-5 stambių firmų rankose, ne taip jau blogai joms tas verslas einasi. Žymiausių vardai tikriausiai bus girdėti: GameHouse, RealArcade, BigFish, PopCap, Zylom…

Kai pradėjau šiek tiek dažniau juos žaisti ir kai kuriuos netgi pamėgau, pagalvojau, kad tai natūralus laiko tėkmės procesas – į senatvę visi suvaikėjame. Bet kadangi nepraradau noro domėtis ir žaisti „rimtus“ žaidimus (bet tik noro, laiko tam neberandu), tai veikiausiai besikeičiančias pramogas lemia ne amžius, o užimtumas.

Lentynoje turiu kelis net neišpakuotus žaidimus. Ketinau juos žaisti ir iki šiol labai noriu, bet bijau laiko įsipareigojimų. Kai prisimenu, kiek valandų-dienų-savaičių mano gyvenime yra suriję Diablo, Baldur’s Gate ar Fallout, suprantu, kad nebegaliu sau leisti prabangos pasinerti į žaidimą tokiam ilgam laikui.

Tai kas belieka? Žinoma – „casual“ žaidimėliai. Jų epizodai trunka nuo kelių iki keliolikos minučių, pasileidžia jie santykinai greitai, vietos užima nedaug, o žaidžiant internete – išvis neužima. Siužetai jų paiki, animacija – vaikiška, atradimų – nulis, galvosūkių schemos standartinės („surink tris į eilę“ ir pan.), adrenaliną varo nebent laikmatis. Tiesa, internete galima varžytis ir su kitais, bet dažniausiai tik rezultatais, o ne tiesiogiai.

Vaizdžiai tariant jie yra žaidybintis greito maisto atitikmuo. Bet jei yra svetainių ne tik apie aukščiausio lygio restoranus, bet ir apie „junk food“, tai gal gali būti tinklaraštis ir apie šiuos naivius neįpareigojančius žaidimėlius? Mielai parašyčiau apie tuos, kuriuos išbandau. Tik noriu paklausti, kur tai geriau daryti – čia pat nežinau.lt, ar atskirame tinklaraštyje? Patarkite komentaruose – kaip pasakysit, taip ir bus.

www.nezinau.lt

Nėra susijusių straipsnių.

Komentarai