Domas Mituzas: reikia eiti į kuo atviresnes aplinkas ir būti kuo aktyvesniam

Adomas Rutkauskas

Jis visada IT srityje sukosi ten, kur būdavo karščiausia. Tais laikais, kai didžioji dalis skaitmeninės komunikacijos vykdavo elektroninio pašto konferencijose, jis jau dirbo prie jų. Vėliau, kai startavo „Wikipedija“ – prisijungė ir prie jos. Dabar, kai per visą pasaulį pergalingai žygiuoja „Facebook“, jį galima sutikti Marko Zuckerbergo pašonėje.

„Naujoji komunikacija“ kalbasi su Domu Mituzu – jaunu IT specialistu, kuriam ranką jau suspėjo paspausti ir JAV prezidentas Barackas Obama.

Tradicinis pradžios klausimas. Kaip prasidėjo Tavo kelias į kompiuteriją?

Visada, kai bandau prisiminti tą ankstyvąjį laikotarpį… trumpai tariant, tai buvo Dėžė, Kuri Gali. Tai buvo aparatas, kuris viduje gromuliuoja daugiau, nei mes suprantame iš išorės. Tais laikais tai buvo tam tikra mistika, kita erdvė, kūrimo terpė. Visiškai naujas, įdomus „plastilinas“. Vaikystėje mėgau konstruktorius, plastiliną, lankstyti iš popieriaus, tad man kompiuteris buvo dar viena erdvė, kurioje galima kurti, formuoti kažką pagal savo idėjas. Kai mokyklos laikais sužinojau, kad yra toks Atviros Lietuvos fondas ir internetas, ta erdvė dar labiau išsiplėtė. Aišku, tą pačią dieną nubėgau registruotis, kad gaučiau priėjimą prie elektroninio pašto, interneto. ALF sutikau amžinąjį atilsį Raimundą Žemaitį, kuris iš tiesų ir nurodė kelią, užkrėtė visus ta idėja, kiek mes galime padaryti, kaip galima kurti. Būtent tada prasidėjau su elektroninio pašto konferencijomis. O po pamokų eidavau atsakinėti į klausimus, kaip kurti interneto svetaines – pats nieko nežinodavau, bet paskaitydavau vartotojo vadovus (angl. manual) ir mokydavau. Iš tiesų tada ir formavosi pirmoji Lietuvos interneto kūrėjų karta, iš kurios kai kurie jau „išėjo į pensiją“, o kai kurie dar dirba ir yra gerai vertinami Lietuvoje.

Buvo ir žaidimų, bet daugiau laiko praleisdavau spręsdamas problemas, kurias pavykdavo susigalvoti. Tad apibendrinant – kompiuteris buvo pabėgimas į kažkokią kitą erdvę, kur gali kurti.

Ar turėjai Mokytoją? Žmogų, kuris tave įkvėpė?

Žinoma, ypatingą įtaką padarė Raimundas Žemaitis, bet jis padarė įtaką visam Lietuvos internetui. Jo indėlis į lietuviškosios interneto bendruomenės pradžią yra neįkainojamas. Vėliau įkvėpimą ir motyvaciją kūrė ne vienas žmogus, o bendruomenės. Didžiausiu postūmiu man turbūt buvo kelionė į Berlyną, kur vyko „Chaos Communications Congress“ – Europos hakerių konferencija. Tai vienas nuostabiausių renginių.

Tai buvo 2004 m., o 2005-aisiais pradėjau dirbti pasaulinėse erdvėse.

Kalbant apie pačias technologijas, mokytojų ieškoti neprasminga – savo problemas sprendi pats, o motyvaciją sukuria tai, kai matai, kiek problemų dar neišspręsta, kiek potencialo dar neišnaudota.

Kaip patekai į „Wikipediją“?

„Wikipedija“ pačioje pradžioje buvo labai atviras projektas, visi galėjo daryti ką nori, visą laiką buvo „laisvos vietos“. Nuėjau į interneto pokalbių kambarį, kuris vadinosi „wikipedia“, ir pasakiau: „Gal galėčiau jums padėti?“ Manęs paklausė: „O ką moki?“ Taip ir pradėjome kalbėtis. Gavau priėjimą prie jų duomenų bazių „vidurių“, pasižiūrėjau, pradėjau teikti siūlymus. Visi ten buvo savanoriai – tuo metu gal septyni aktyvūs projekto dalyviai, vėliau jų sumažėjo. Iš pradžių buvo vien patarimai, vėliau gavau darbų, galiausiai paaiškėjo, kad galiu užsakinėti serverius, pradėjau bendrauti su Jimmy Walesu ir direktorių taryba. Žodžiu, paprasčiausiai užsiėmiau sritimi, kurios niekas kitas nenorėjo daryti :)

Vėliau, kai jau pradėjau aktyviau užsiimti duomenų bazių optimizavimu, padarius paprastą pakeitimą, viskas pagreitėdavo tris kartus. Tai lėmė, kad po dviejų savaičių patrigubėjo lankytojų skaičius. Paskui ilgą laiką vyko savotiškos lenktynės – kiek būdavo paspartinamas „Wikipedijos“ veikimo greitis, tiek ir padidėdavo lankytojų srautas.

Iš tiesų, tais laikais būdavo labai smagu, „Wikipedija“ tada buvo toks jaunas ir idėjinis kūdikis, kurį visą laiką reikėjo prižiūrėti – kartais atrodydavo, kad daugiau laiko skiri ne savo pagrindiniam darbui, o „Wikipedijos“ priežiūrai.

„Wikipedijos“ gyvavimo pradžioje galima buvo prisiklausyti kritikos, kad joje skelbiama informacija nepatikima. Pastaruoju metu patikimumo reitingas lyg ir pakilo. Kaip tai pakomentuotum?

Iš tiesų nežinau, kas čia nusprendė – jau prieš penkerius metus patikimumas buvo tikrai neblogas. Žurnalas „Nature“, lyginęs „Wikipediją“ su „Encyclopedia Britannica“, teigė, kad pirmosios turinys beveik toks pat patikimas, kaip ir visų enciklopedijų motinos.

Aš tą nepatikimumą labiau vertinčiau kaip istoriškai susiformavusią legendą. Taip, iš tiesų tais pirmais metais, kai viskas tik pradėjo augti, galbūt turinys ir buvo „grubesnis“, labiau „netašytas“, bet nuo kokių 2007-ųjų „Wikipedija“ įžengė į savo „aukso amžių“, nuo kurio dar ir iki dabar laikosi ta kultūra.

Taip, dabar kontrolės yra tikrai daugiau, bet ji atsiranda iš to, kad daugiau žmonių mato turinį ir gali jį ištaisyti.

O kaip su informaciniu vandalizmu?

Nuo vandalizmo saugomasi patogiais įrankiais – jie parodo, koks yra pakeitimas, yra galimybė sekti terminiją. Dabar pakeitimų „Wikipedijoje“ nėra daug – per sekundę gal keli, ir yra didelė savanorių armija, kurie yra pasidaliję stebimas sritis, tad viskas sutvarkoma gana greitai. Piktybiškas informacijos pakeitimas „Wikipedijoje“ išsilaiko apie minutę.

Vandalizmas niekada nebuvo didelė ir sisteminė „Wikipedijos“ problema. Juk visi supranta, kas yra vandalizmas – juk kai eini pro namą ir pamatai užrašą „Solomon“, supranti, kad tai nėra namas, kuriame gyvena Solomonas :)

Taip, galbūt kai kurių žmonių akyse informacinis vandalizmas ir mušė „Wikipedijos“ reitingus – juk kam nors gali pasirodyti, kad jei jau prirašyta nesąmonių vienoje vietoje, tai jų būtinai bus ir kitur.

Kokie pagrindiniai skirtumai tarp angliškosios ir lietuviškosios „Vikipedijos“? Kokias įžvelgi lietuviškos „Vikipedijos“ problemas?

Kiekvienoje mažoje enciklopedijoje egzistuoja ryškus nuokrypis į kurią nors vieną pusę. Koks nors žmogus užsimano užpildyti kurią nors vieną sritį, tai ta sritis jau bus „išlindusi“ iš visų kitų tos enciklopedijos sričių.

Angliškoji „Wikipedija“ yra daug geriau subalansuota, turinio prasme visi straipsniai turi daugmaž vienodą gilumą. Aišku, egzistuoja tam tikrų sisteminių nuokrypių – matematikos ar kompiuterių mokslo straipsniai yra daug gilesni nei kokie nors rimti istoriniai, galbūt apie kurias nors istoriškai nusipelniusias asmenybes skelbiama mažiau informacijos nei straipsniuose apie moderniąją visuomenę, bet galbūt to ir reikia moderniai visuomenei?

Be to, angliškoji enciklopedija yra perėjusi daugiau viešosios nuomonės sukurtų išbandymų, yra daug daugiau susimąstymo, koks turi būti tas turinys, pavyzdžiui, apie žmogų, asmenybę. Po to, kai „Wikipedijoje“ buvo parašyta, kad Johnas Seigenthaleris yra susijęs su J. F. Kennedy nužudymu, buvo įvesta daugiau kontrolės, koks turi būti straipsnis. Taip pat yra visiškai kitoks privatumo suvokimas – kada ir kiek galima rašyti. O štai Lietuvoje surašoma vos ne viskas – žmona, vaikai… Tiesiog dar pas mus nesusiklosčiusi samprata, kas yra svarbi enciklopedinė informacija.

Kaip palygintum kaimyninių šalių „Wikipedijas“? Ar lietuviškoji čia kuo nors išsiskiria?

Lietuviškas „Vikipedijos“ projektas yra didesnis nei kaimyninių šalių – pavyzdžiui, Latvijos ar Estijos. Išskyrus lenkiškąjį, kuris yra labai stiprus. Bet lenkų ir mūsų „Wikipedijų“ panašumas – daug daugiau dėmesio skiriama regioniniams klausimams: žmonėms, vietovėms. To angliškoje „Wikipedijoje“ pasitaiko rečiau. Ir ta mūsų sukaupta informacija yra unikali savo gilumu.

Visų šalių „Wikipedijos“ projektai skiriasi – visi turi skirtingą požiūrį, taip pat ir skirtingas sritis, į kurias gilinasi.

O kaip vertini „Qwiki“ projektą? Tai – žaisliukas, ar yra galimybė, kad išsiplėtos ir į kažką rimčiau?

Man rašytinis tekstas yra suprantamesnis. Be to, skaitant straipsnį man kažkaip mieliau matyti iškart viską – taip greičiau susirandi, ko nori. Aš niekada nesinaudoju moderniomis informacijos priemonėmis tam, kad gaučiau visiškai suvirškintą rezultatą. Aš naudojuosi tam, kad galėčiau atrasti kažką giliau. Žmogaus akis, jei tik jis yra perskaitęs nors vieną knygą, turi sugebėjimą greitai rasti tekste tai, ko ieško.

Bet koks visiškas suvirškinimas… galbūt tai gražu – kai turi laiko, pasileidi kaip filmuką, bet tai jau konkurentas kokiems dokumentiniams filmams, o ne enciklopedijai :) Į tokius projektus įdomu pažiūrėti, bet nemanau, kad „Qwiki“ sukels revoliuciją.

O kaip atėjai į „Facebook“?

Dirbau „Wikipedijoje“, MySQL konferencijoje kalbėjau kokius keturis kartus paeiliui. Mano tinklaraštį skaitė visi būsimi kolegos ir kažkuriuo momentu jie, matyt, nusprendė, kad jau metas :) Tiesiog toje siauroje srityje, kurią man pavyko suprasti ir užčiuopti, parodžiau pasauliui, kad tai gali būti taikoma ne vienoje srityje, bet galima žiūrėti ir plačiau.

Apskritai, tinklaraštis yra pasakiškas dalykas. Nereikia rašyti knygos, gali neformaliai dėstyti mintis. Galbūt neturėsi daug skaitytojų – gal šimtą, gal du, bet svarbu, kad tai būtų tie reikalingi skaitytojai.

Aišku, į „Facebook“ patekau ne vien per tinklaraštį – dalį būsimų kolegų pažinojau iš konferencijų ar panašių susitikimų.

Tiesiog visą laiką reikia žinoti, ką tu gali padaryti geriau už kitus. Nes jei negali to padaryti geriau, vadinasi, pakvies kitus.

Kaip manai, ar Lietuvoje dabar yra aktyvių lietuviškąjį IT pasaulį kuriančių žmonių – tokių, kokių buvo ALF laikais?

Manau, yra. Tikrai yra sprendžiančių regionines problemas. Bet jiems trūksta noro ištrūkti, pamatyti pasaulį, o pamačius – neapsiriboti vien Lietuva. Arba gal tas noras ir yra, bet jis latentinis :) O gabumų tikrai yra.

Bet galbūt išvykti nepakanka galimybių? Pavyzdžiui, finansinių?

Na, kai aš pats vykau į Berlyną, tai važiavau autobusu ir nakvojau ant kažkieno sofos.

Bet pats nuo seno tryškai entuziazmu šiai sričiai.

Bet to visiems ir reikia! Reikia sugalvoti, kaip atrasti tą entuziazmą. Kodėl žmonės neturi entuziazmo? Ar jis kaip nors samčiu įpilamas? Ar nusiperkamas?

Galimybės yra – internetas juk egzistuoja, šiais laikais jis daug lengviau pasiekiamas. Galbūt mums tai jau tapo pernelyg patogu? Galbūt nebeatrodo, kad dar yra kažko, ką galėtum nuveikti geriau?

Pasižiūrėkime – užaugo nauja interneto programuotojų karta, kurie kuria puslapius toms pačioms kompanijoms, naudodami tą patį karkasą, ir jie niekada nesprendė naujos problemos, neatrado nieko naujo, kur galėtų panaudoti savo galvą naujam dalykui, kurio niekas kitas anksčiau nedarė. Tai galbūt ir yra ta mūsų prarastoji interneto karta – Lietuvoje visi susikoncentravo į vieną lygį (kuris, beje, pasiektas tikrai aukštas), užuot pasiūlę kažką daugiau. Pavyzdžiui, kokia nors langais prekiaujanti įmonė, aišku, privalo turėti savo puslapį su aprašymu ar profilį socialiniame tinkle, bet ji galėtų skirti resursų ir sukurti kažką daugiau – kad ir kokį nors planavimo ar projektavimo įrankį, skirtą potencialiems klientams.

Tad jei tai yra tiesiog tingumas – taip, tada tu tiesiog esi tinginys, ir ramu. Bet galbūt reikia galvoti ir apie entuziazmo skatinimą – pasakoti sėkmės istorijas, kuriose matematika, programavimas yra cool! Nes kol bus madinga būti tik vadybininkais ir teisininkais…

Svarbu, kad tas teigiamas įvaizdis vyrautų nuo jaunų dienų, nuo mokyklos. Džiaugiuosi, kad mokykla šioje srityje man suteikė šiltnamio sąlygas – klasėje visi pakankamai suprato, ką aš dariau.

Dabar moksliukai (angl. geeks) turi teigiamą atspalvį tik tarp pačių savęs. Bet taip yra ne vien Lietuvoje, taip pat yra ir Amerikoje – ten irgi turi gyventi specifinėse zonose, kad galbūt panorėtum tapti moksliuku. Be to, pasižiūrėkime, kokia situacija yra pasaulyje – Kinijoje dauguma viršūnėlių turi inžinieriaus išsilavinimą, Jungtinėse Valstijose – teisininko. Įdomu, kas su pasauliu bus toliau?

O ką tada patartum dabartiniam devintokui, kuris nori būti hakeriu, nori programuoti, bet klasiokai šaiposi, merginos nežiūri, o tėvai liepia užuot sėdėjus prie kompiuterio, eiti į gryną orą?

Klasiokai nesišaipys, merginos žiūrės, o tėvai sakys: „Kaip mes tave gerai užauginom!“ Po dešimties metų :)

Bet kaip ištverti tą dešimtmetį?

Na, tokia aplinka ir formuoja intravertus. Negalėčiau sakyti, kad pats esu ekstravertas. Tiesiog kai aplinkui nėra paremiančių ir suprantančių, tai ir darai tą, ką galvoji, kad darai gerai.

Lietuvoje yra vietų, kur moksliukai yra vertinami – KTU gimnazija, Vilniaus licėjus. Užsienyje egzistuoja toks dalykas, kaip neprisirišimas prie vietos. Lietuvoje gyventi yra socialiai patogiau: viskas yra vietoje – giminės, draugai, darbai. Mes pripratę prie to ir neįsivaizduojame, kiek aukojama kitur, kad galėtum realizuoti save. Yra metami namai, metamas savas kiemas. Jei ir pas mus vaikai galėtų mesti namus, savo vaikystę ir išvažiuoti į Vilniaus licėjų, KTU gimnaziją ar kokią kitą panašią mokyklą, tai būtų fantastika. Jie augtų tarp panašių į save, tai būtų investicija į ateities asmenybę.

Bet, žinoma, tas įdomusis profesinis gyvenimas labai kertasi su tingiu socialiniu patogumu. Pasižiūrėkime į Graikiją. Jos visuomenėje tas socialinis patogumas tiek prigijęs, kad ji nebegali pasikeisti. Ar mes turime teisę gyventi taip patogiai? Mes nesugebame įvertinti, ką reiškia gyventi taip, kad su draugu gali susitikti po penkių minučių, o ne po penkių valandų.

Apibendrinant – taip, mes keičiame gyvenimą tiems žmonėms, kurie nori siekti, bet aš nemanau, kad tai yra blogai. Pasauliui to reikia. Jiems patiems turbūt irgi.

Daugumos mėgstamas klausimas – ar lietuviai gali prasimušti į pasaulinę rinką? Akivaizdu, kad taip. Bet kaip tai geriausia daryti?

Reikia bendrauti. Mano pasiūlymas – dalyvauti atviruose projektuose. Asmeninis pavyzdys – „Wikipedija“ buvo atviras projektas, ne tik programavimo prasme. Tai buvo grupės žmonių kūryba. Ir jei, tarkime, tu redaguoji angliškąją „Wikipediją“, žinoma, bendrausi su kitais angliškaisiais redaktoriais. Jei kuri atvirąją programinę įrangą, bendrausi su kitais, esančiais užsienyje. Kai turi kažkokį pomėgį, vienijantį su kitais, taip ir užsimezga ryšiai.

Net ir dalyvaujant atvirojo kodo projektuose, vis tiek kažkur aplinkui jį bus kažkokia komercializacija. Kuo labiau tu pasireikši ir kuo labiau tave pamatys atvirame projekte, tuo tai bus geresnis įrašas tavo CV – juk tai bus ne tik eilutė, kad tu tai darei, bet interesantai ir galės pažiūrėti viską, ką tu darei.

Iš tiesų mes gal net sutirštiname tuos tarptautinius reikalavimus, kad atseit ten sėdi vieni genijai. Iš tiesų ten yra tie patys žmonės, kurie turėjo pašaukimą ir jo neužspaudė – ėjo, darė, siūlėsi. Tik, žinoma, einant ir siūlantis, reikia pademonstruoti, ką jau gali atsinešti ateidamas – kokias žinias, patyrimą, idėjas. O tai neatsiranda savaime.

Net nebūtina būti tokios idėjos autoriumi – tos, kurią tu paskleidei pasaulyje ir kuri prigijo. Užtenka patikėti tokia idėja ir padėti toliau ją plėtoti. Tame pačiame atvirajame kode yra daugiau neišspręstų problemų, nei mes galime įsivaizduoti, tad pasireikšti tikrai yra kur. O žmonės tai pamatys.

O koks yra idėjos sėkmės receptas? Ko reikia, kad ji prigytų?

Neįsivaizduoju :) Bet žiūrėdamas iš savo varpinės, tai yra iš infrastruktūrinės pusės, sakyčiau taip: jei matai, kad kažkas negerai – kalbėk, daryk, sakyk. Nebūtina vien programuoti, galima išsiaiškinti kažkokią sritį, žiūrėti analitiškai.

Taip pat ir tinklaraščiai yra labai gera priemonė parodyti, kad tu esi. Atrask sau įdomią technologiją, pamatyk, kokių problemų ten kyla – pavyzdžiui, forumuose žmonės apie tai dažnai kalba – ir tiesiog pažiūrėk, ar gali tai išspręsti – padaryti ar aprašyti, kaip tai padaryti. Kai žmonės supras, kad tu esi tas, kurio reikia klausti patarimo, tai jau turbūt patekai ten, kur norėjai būti.

Kažkada galbūt kas nors pakvies skaityti pranešimo konferencijoje. Reikia kalbėti, rodyti, bendrauti su pasauliu. Kol to nedarai, kol lauki, kad tau pasitaikys galimybė… Taip, galbūt galimybė ir ateis, kaip kad į Lietuvą atėjo „Barclays“ – žmonės neieškojo darbo ir jį gavo. Bet ar tai yra siekiamybė?

Jei žmonės neieško, būtų tik tokios galimybės. Bet esu įsitikinęs, kad jei kasmet 50 gabių studentų iš VU MIF (ar iš bet kur kitur) pasibelstų į „Google“, „Facebook“, „Microsoft“ ar „IBM“ duris ir pasižymėtų tikrai geru išsilavinimu, tai visos tos kompanijos turėtų tik dvi galimybes: arba juos visus priimti, arba kažką atkelti čia, į Lietuvą. Bet tam reikia, kad belstųsi :)

Reikia, kad žmonės, dar besimokydami universitete, suprastų, kad tai, ko jie mokosi, yra vertinga. Pas mus egzistuoja supratimas, kad universitetas mus paruošia ir išlavina bendrai, visi pripratę išmokti tik tiek, kiek reikia įvertinimui. O kiek žmonių galvoja, ką čia dar galima būtų nuveikti daugiau? Problema ta, kad jei baigi universitetą tik žinodamas, kaip sujungti kompiuterių tinklą, tai… juk ir prieš trisdešimt metų žmonės apie tai kalbėjo. Ar žinai, apie ką kalbama šiais metais?

Man vienas didžiausių įspūdžių buvo, kai kolega ilgam skrydžiui į Las Vegasą prisispausdino tų metų magistro darbų, daktaro disertacijų. Jam buvo įdomu, kur link toliau vyksta tyrimai. Tai ir yra svarbiausia – supratimas, kad tobulėjimas turi vykti visą laiką. Universitetas yra pats geriausias laikas tobulėti.

Bet pats visgi pabėgai iš universiteto? Kaip ir Markas Zuckerbergas ar Billas Gatesas? Kaip čia yra? Ar čia kažkoks dėsnis, kad šviesios IT galvos neištveria aukštojo mokslo?

Visų pirma, aš negalėčiau būti vienoje gretoje su jais, nes aš pabėgau labai greitai, daug greičiau nei jie :)

O šiaip… jei jau sugalvoji, ką nori daryti savo gyvenime, ir tau atrodo, kad tu tai gali padaryti greičiau, nei tai darytum universitete, žinoma, tai yra gera kryptis.

Pas mus laikas universitete dar vis suvokiamas kaip kažkokios atostogos prieš darbą, o ne geriausias laikotarpis mokytis. O visose tose didžiosiose kompanijose žmonių ieško pagal tai, ką nuveikei, ką padarei įdomaus. Ir jei tu gali atsakyti į tai, kažką parodyti – puiku, jei ne – ką gi, esi vienas iš tų sertifikuotų žmonių, kurie sės į hektarais matuojamus biurų plotus.

Bet vis dėlto kodėl metei aukštąjį mokslą?

Buvo keletas niuansų. Buvo situacijų, kai jutau, kad sistema tarsi manęs nenori. Bandydavau kalbėtis su dėstytojais apie kažkokias idėjas, bet nepavykdavo. Vėliau turėjau įdomią patirtį – draugas skaitė paskaitas, tad vienąkart nuėjau ten kaip dėstytojas-svečias. Ir pamačiau, kad buvo tik keletas žmonių, kurie norėjo klausyti, žiūrėti, kaip praktiškai vyksta dėstomi procesai, kurie norėjo suprasti, o ne tik gauti kreditą.

Vienas pirmųjų asmeninių susidūrimų buvo su prof. A. Juozapavičiumi, kuris dėstė taikomąją informatiką – realiai susipažinimą, kam studentas taikys savo žinias. Dėstė grafinius failų formatus internete. Iškart pasakiau: „Nesąmonė, GIF neturėtų būti naudojamas, jis yra patentais apribotas. Turėtų būti PNG, ir ateityje bus PNG.“ Man buvo pasakyta, kad aš nieko nežinau, nes profesorius turi knygą ir toje knygoje parašyta, o tai, ką aš kalbu, yra nesąmonė.

Kaip parodė ateitis, buvau teisus – statistika rodo, kad GIF nebėra, o vietoj jo yra PNG. Taip, tais metais galbūt jis buvo teisus, bet tai, kad jis nenorėjo išklausyti, jis tikrai nebuvo žmogus, kuris skatintų mokytis.

Jausmas toks, kad aukštasis mokslas Lietuvoje yra daugiau diplomų spaustuvė, o ne pati geriausia vieta daryti įdomų darbą. O juk taip turėtų būti – net ir kokioje „Google“ gausi tik 20 % laiko daryti tai, ką nori. Universitete tu gauni 100 %. Ar net 200 % – gali dirbti, kiek nori, ir neprisikabins jokios darbo inspekcijos :)

Galbūt pabėgau ir todėl, kad į universitetą stojau jau paragavęs komercinės sėkmės. Ir kartais net džiaugiuosi, kad man pavyko ištrūkti. Kai stojau, iniciatyvos turėjau daug, bet darbe buvo įdomesnės problemos negu universitete. Pastarajame nebuvo dėstytojų, kurie dėstytų tą įdomiąją dalį.

Neseniai Julianas Assange’as apkaltino „Facebook“, kad šis yra didžiausia kol kas sukurta sekimo mašina. Kaip tai pakomentuoti?

Atsiprašau, bet negaliu komentuoti. Tiesiog manau, kad kiekviena kompanija turi sritis, kuriose labai stengiasi kurti ką nors nauja ir suprasti savo kūrinį. Pavyzdžiui, „Wikipedijoje“ daug darbo įdedama siekiant suprasti, kokia turi būti informacija, kaip ją patikrinti, apie ką rašyti, o apie ką – ne. Ypač daug dėmesio skiriama ir autorių teisėms, taip pat ir kitiems dalykams, kuriuos, atrodo, galėtum koneveikti kiaurą parą.

Mes neįvertiname, kiek bet kuri kompanija įdeda darbo, siekdama suprasti ir surasti visiems tinkantį kompromisą. Nes jei kuri bendravimo produktą, kuriame negali bendrauti, nebus patogu, ar ne? Jei mes paieškos sistemos rezultatų naudojimą pavadinsime autorių teisių pažeidimu, tai juk pasaulyje dings ir pati paieška.

Bet kurioje iš tų didžiųjų kompanijų yra protingų žmonių, turinčių stiprų atsakomybės jausmą, tad jos negalėtų daryti kažko neetiško.

O kaip manai, kiek ilgai dar bus populiarūs tokie dalykai, kaip socialiniai tinklai?

Manau, kad dar yra pakankamai darbo, kad būtų sukurta žmogui patogi aplinka internete. Ir niekas nežino, kaip ji atrodys po dešimties metų. Kaip sakiau konferencijoje „Login“ – kol visi kalba, kaip reikia išmokyti žmones naudotis kompiuteriais, iš tiesų reikia žiūrėti, kaip išmokyti kompiuterius, kad jie būtų patogūs žmonėms.

Kad jau apie „Login“… Joje buvo kalbama apie Silicio slėnį ir Lietuvą. Ar Lietuvoje tokio reikia? Jei reikia – kiek realu tokį sukurti ir ko tam reiktų?

Visų pirma, kas yra Silicio slėnis? Tai yra akademinės ir verslo bendruomenių susirinkimas, į kurį pernelyg nesikiša valdžia :) Akademinę visuomenę turiu galvoje ne tą, kuri kepa diplomus, bet tą, kuri įsiklauso į tai, kokio tipo tyrimų galėtų reikėti verslo bendruomenei. Ir ne trumpalaikių, ne apklausą padaryti išėjus į gatvę, o kažkokių fundamentalesnių.

Reikia, kad išeinantys studentai būtų naudingi kompanijoms. Be to, reikia, kad studentai būtų imlūs. Nes, tarkime, naujokui, atėjusiam į kokią „Facebook“ komandą, per daugmaž 6 savaites išmetamas visas jo ligtolinis supratimas apie technologijas ir įkraunamas naujas. Taip yra todėl, kad visose moderniose kompanijose yra labai daug ateities technologijų. Universitete išmokęs medžiagą apie procesorius, atėjęs pas jų gamintojus turi viską išmesti iš galvos, nes industrija jau bus nuėjusi 10–20 metų į priekį nuo vadovėlinės medžiagos.

Tad tas bendravimas tarp akademikų ir verslininkų turėtų suktis apie tai, ką reiktų daryti, kad universiteto medžiaga dar ir po dešimties metų būtų aktuali. Iš kitos pusės, studentai turėtų būti tokie, apie ką jau kalbėjome – entuziastingi, norintys mokytis, norintys matyti ir spręsti naujas problemas.

Norint sukurti Silicio slėnį Lietuvoje, reikia, kad būtų pakankamai žmonių, dirbusių tokiose moderniose aplinkose, kurie čia grįžtų ir bandytų perteikti tokias idėjas. Tikrai nemanau, kad tai galėtų būti valdžios iniciatyva – jokia valstybė dar pernelyg neprisidėjo prie tokio slėnio kūrimo. Paprastai tai yra verslo iniciatyva.

Vienas iš scenarijų – mums reikia kelių žmonių, kurie įkurtų kompaniją, šioji sėkmingai pasirodytų plačiajame pasaulyje, tie žmonės suprastų, ko pasauliui iš tiesų reikia, ir jie norėtų sugrįžę į Lietuvą pabandyti tai pakartoti. Pavyzdys būtų Estijos „Skype“ istorija. Estija nesusijusi su „Skype“ sėkme – su ja susiję keturi žmonės, jie kurį laiką dirbo kiaurą parą, tarp picų dėžių, ir galiausiai jų produktui pasisekė. Tas ketvertukas jau nori investuoti, daryti kažką sistemiškai visos valstybės mastu. Ar mes galime pasikviesti juos į Lietuvą? Abejoju…

Silicio slėniui mes esame pati puikiausia valstybė. Skaičiais. Pagal plačiajuosčio interneto skvarbą, pagal mobiliojo ryšio padengimą, be to, išleidžiame daugiausia diplomuotų informatikų. Bet tai nieko nereiškia! Dirbant rimtai, DSL ryšiu galima tiek pat nuveikti, kaip ir dirbant plačiajuosčiu, jei nori rimtai dirbti – mobilusis ryšys nelabai tau ir rūpi, o dėl diplomų… jei žmonės negali pasakyti, ką jie darė universitete, vadinasi, jie neišnaudojo savo geriausio laikotarpio, kada jų smegenys buvo geriausios. Nesakau, kad visą savo laisvalaikį reikia skirti savęs tobulinimui. Galbūt užtektų pusės to laiko, kurį universitetiniame gyvenime suryja alus :)

Studentas, išėjęs iš universiteto, neturi būti tik paruoštas kažkam, jis turi būti kūrėjas. Bet kuris, kuris toks nėra – tai iššvaistyti pinigai. Galbūt mano supratimą iškreipia matymas, kokie žmonės išeina iš Harvardo, Stenfordo ar Masačusetso technologijos instituto, bet jie jau pateko ten būdami entuziastingi ir iniciatyvūs – bet kas ten neįstoja, neužtenka valstybinio egzamino.

Mūsų sistema dėl to taip gerai ir neveikia – pas mus bet kas gali rinktis bet kurią madingą specialybę, kur daug valstybės finansuojamų vietų. Aš nežinau, kam jie bus reikalingi vėliau.

Žmogus, ateidamas į universitetą, jau turi trykšti noru, o, baigęs universitetą, turi norėti lygiai taip pat.

Šį straipsnį rasite ir naujausiame „Naujosios komunikacijos“ numeryje 2011 Nr.4.

Nėra susijusių straipsnių.

Komentarai