Kompiuteris kine: kai nebeužtenka žmogiškųjų galimybių

Gintaras Vaišnoras

Įsivaizduoti šiuolaikinį kiną be kompiuterinės grafikos, matyt, būtų tas pats, kas atrasti šiuolaikinę dešrą be ingrediento E 621 – jei ir pasitaiko toks stebuklas, tai arba gamintojai mažai žinomi, arba tiesiog etiketėje „pamiršo“ parašyti.

Vis daugiau filmų epizodų filmuojama priešais žalią ekraną, o vėliau montažo studijoje kompiuteriu priklijuojamos reikiamos detalės ir parenkamas fonas. Jau nebereikia filmuojant personažų dialogą uždaryti judrios gatvės, masinėms scenoms suginti kelių šimtų perrengtų veltėdžių ar filmavimo aikštelės prigrūsti negrabių plastmasinių baidyklių – viską padarys jo didenybė Kompiuteris…

Kompiuteriniai pionieriai

O viskas prasidėjo kiek mažiau nei prieš keturiasdešimt metų, kai žinomas rašytojas Michaelas Crichtonas 1973 m. debiutavo kaip režisierius, sukurdamas filmą „Vakarų pasaulis“ (angl. „Westworld“). Jame parodytas trumputis, vos dešimties sekundžių epizodas, kuriame buvo pademonstruota, kaip aplinką mato robotas. Atrodo, kam reikėjo vargintis – lygiai tą patį buvo galima padaryti ir pasinaudojant paprasčiausia animacija, juolab kad tų laikų galimybės tai padaryti leido, o ir sąnaudos būtų buvusios mažesnės. Betgi ne – šį menkutį, bet savotiškai revoliucingą epizodą kūrė kompanija „Information International Inc.“, pasitelkusi savo pačių gamybos kompiuterius „Foonly F 1“. Minėtieji kompiuteriai turėjo nuosavą operacinę sistemą TRANEW, parašytą „Fortran“ ir „Assembler“ kalbomis. Pats kompiuteris pagal tuos laikus buvo tikrų tikriausias monstras – vienas megabaitas operatyviosios atminties, trys informacijos kaupikliai po 5 megabaitus ir specialus grafinis 2 MB buferis, turintis 1024 x 1024 skiriamąją gebą ir 262 000 (18 bitų) spalvų gylį.

[...]

„Žvaigždžių karai“ – beveik be kompiuterio

Bet pradžia jau buvo padaryta, įvykiai įgavo pagreitį ir viskas išėjo, kaip toje reklamoje – „kartą paragavęs, negali sustot…“. Panašiu metu didžiuosiuose ekranuose pasirodė „Blade Runner“ ir „Star Trek II: The Wrath of Khan“. Pastarajam kompiuterinius efektus kūrė ne kas kitas, o „LucasFilm ltd.“, tiksliau, šios bendrovės kompiuterinės grafikos padalinys „Computer Division“, išgyvenęs tikrą savininkų kaitos epopėją: 1986-aisiais atsiskyręs nuo kompanijos įkūrėjo, „Computer Division“ pateko į rankas ne bet kam, o Steve’ui Jobsui, tada pakeitė pavadinimą į „Pixar“, o dar po dešimtmečio šiuos kompiuterinius kūrėjus nupirko „Walt Disney“. Būtent šiai studijai teko garbė sukurti pirmą istorijoje pilnametražį kompiuterinį filmą „Žaislų istorija“. Beje, paties George’o Lucaso anuometiniuose filmuose kompiuterinės grafikos buvo ne tiek jau daug – pirmuosiuose „Žvaigždžių karų“ epizoduose tegalėjome matyti kompiuterinį sukilėlių naikintuvo skrydį Mirties Žvaigždės tuneliu, o kitame epizode – trimatį tos pačios Mirties Žvaigždės modelį. Visa kita studijai „Lucasfilm“ teko daryti nuosavomis rankomis. Tiesa, G. Lucasas atsigriebė vėliau, 1997 metais, kai perleido „Žvaigždžių karus“, jau prifarširavęs juos kompiuterinių efektų ir vietovaizdžių. Malonumas kainavo papildomus dešimt milijonų šlamančiųjų.

3,5 mln. dolerių vertės minutės

[...]

Bet tikrasis kompiuterinių efektų aukso amžius prasidėjo po 1991 metų J. Camerono filmo „Terminatorius 2: Paskutiniojo teismo diena“ (angl. „Terminator 2: Judgment Day“). Roberto Patricko suvaidintas amorfiškas skysto metalo robotas studijai kainavo tris su puse milijono „žalių“. Ir nors pačios transformacijos (sukurtos programa „Alias Power Animator“) ekrane truko vos penkias su puse minutės, tačiau visa tai atvėrė naują puslapį vaizdo efektų istorijoje.

Kompiuteriniai dinozaurai

Studija „Pixar“ įpūtė naujų vėjų į „Walt Disney“ kompaniją, kuri tuo metu vos kvėpavo. Buvo sukurti tokie šedevrai, kaip „Gražuolė ir pabaisa“ (angl. „Beauty and the Beast“), „Aladinas“ (angl. „Aladin“) ir „Liūtas Karalius“ (angl. „The Lion King“). Juose trimatė grafika buvo išmoningai sujungta su piešta animacija.

[...]

Dar vienu milžinišku technologiniu šuoliu į priekį tapo Stepheno Spielbergo „Juros periodo parkas“ (angl. „Jurrasic Park“). Praktiškai visos scenos su dinozaurais šiame filme buvo kurtos kompiuteriu. Įdomus faktas, kad Spielbergas iš pradžių net nenorėjo naudoti kompiuterinės grafikos, tikėjosi išsisukti su jau seniai žinoma ir naudojama animatronika, ir režisierių teko ilgokai įkalbinėti… Modeliuojant dinozaurų judesius, jų raumenis, buvo pasinaudota… vištų paslaugomis! Efektas pranoko visus lūkesčius, ko buvo verta vien scena, kur dvikojų dinozaurų pulkas bėga nuo tiranozauro ir šokinėja per kelyje pasipainiojančius žmones… Filmas susišlavė tris „Oskarus“ – visi jie, kaip nesunku atspėti, buvo arba už vaizdo, arba už garso efektus.

Kas neįmanoma realybėje

Prireikė tragedijos, kad būtų pasinaudota viena technologija, kurią dabar labai mėgsta dokumentinių filmų kūrėjai, ypač kai reikia rekonstruoti istorinius įvykius. Kai 1994 m. filmuojant juostą „Varnas“ (angl. „The Crow“) žuvo pagrindinio vaidmens atlikėjas Brandonas Lee, filmavimo komandai neliko nieko kito kaip tik užbaigti darbus pasikvietus dublerį ir naudojantis kompiuteriu pakeisti jo veidą į velionio.

Panašia, tik patobulinta technologija pasinaudojo ir komedijos „Forestas Gampas“ (angl. „Forrest Gump“) filmavimo komanda, Tomo Hankso personažą įmontuodama į dokumentinių filmų epizodus. Na kas gi atsisakytų paduoti ranką prezidentui Kennedy?

Kaip visada, neapsieita ir be kuriozų. Kai tais pačiais metais J. Cameronas išleido į pasaulį komediją apie šnipus „Melas vardan tiesos“ (angl. „True Lies“) su pagrindinį vaidmenį atliekančiu „governatoriumi“ A. Schwarzeneggeriu, Floridos valstijos administracija du mėnesius ramino supanikavusius tautiečius, kad ne – filmavimo grupė tikrai nesusprogdino vieno žymiausių šalies tiltų, čia viso labo tik kompiuterinė grafika!

[...]

Kompiuteriniai klonai

Vienintelis ir nepakartojamas „Titanikas“… Ne tik vienas pelningiausių filmų kinematografijos istorijoje ir ne tik akmuo po Leonardo DiCaprio kaklu, bet dar svarbus ir tuo, kad pirmąsyk masines scenas kūrė kompiuteris. Šimtai žmonių virsta per bortą ir skęsta šaltoje jūroje… Brrr… O iš tikro kelnes sušlapo tik kokios dvi dešimtys kaskadininkų. Dėkokite „motion capture“ technologijai. Vėliau šią technologiją pritaikė ir ištobulino „Žiedų valdovo“ (angl. „The Lord of the Rings“) filmavimo grupė. Masinėse „Žiedų valdovo“ kovų scenose knibžda jau nebe šimtai – tūkstančiai veikėjų! Tam buvo sukurta speciali programa „Massive“, kad būtų galima valdyti tokią galybę savarankiškai judančių objektų. Beje, būtent „Žiedų valdove“ „screen capture“ technologija pirmąsyk buvo pritaikyta programuojant mimikos raumenų darbą; galutinis rezultatas – Golumas atrodė labai gyvas ir tikroviškas. O lietuvių kilmės režisierius Robertas Zemeckis taip susižavėjo šita velnio išmone, kad ja pasinaudodamas atbirbino net du filmus: „Svajonių traukinys“ (angl. „The Polar Express“) su Tomu Hanksu ir „Beovulfas“ (angl. „Beowulf“) su visa krūva į virtualiąją erdvę perkeltų kino žvaigždžių. Abiejuose filmuose visi aktoriai iki vieno buvo nuskenuoti ir perkelti į kompiuterį pasitelkiant „judesio gaudyklę“.

Koks filmas gavo „Oskarą“ už specialiuosius efektus 2000 m.? Teisingai – „Matrica“ (angl. „The Matrix“). „Slow motion“ efektui įgyvendinti prireikė dešimčių kamerų ir specialios programinės įrangos. Vizualinę dalį kūrė studija „Manex Visual Effects“.

Tais pačiais metais pasirodę „Žvaigždžių karai: pavojaus šešėlis“ (angl. „Star Wars: The Phantom Menace“) vizualine dalimi pranoko viską, kas buvo sukurta iki tol. Vien skaitmeninių efektų buvo priskaičiuota iki 1900. Vandenių rasė, milžiniška droidų kariauna, mūšio laukas Naboo planetoje, lenktynės Tatooine… Įdomu tai, kad „Industrial, Light & Magic“ komandoje, kūrusioje efektus šiam filmui, darbavosi ir Johnas Knollas – vienas iš programos „Adobe Photoshop“ autorių.

Kalbant apie kompiuterinių efektų naudojimą, jau ne kartą buvo minėta J. Camerono pavardė. Panašu, kad šis režisierius labiausiai linkęs naudotis kompiuterio teikiamomis paslaugomis. Nesusimovė jis ir kurdamas „Įsikūnijimą“ (angl. „Avatar“). Pagrindinė naujovė šiuo atveju buvo ne fantastiški peizažai ar superrealistiški veikėjai, o požiūris į kūrybos procesą. Kaip įprastai vyksta filmo kūrimas naudojant „motion capture“ technologiją? Pirmiausia judėjimo davikliais apkabinėtas aktorius strapalioja prieš kamerą, vėliau gauti rezultatai perkeliami į kompiuterį, o dar vėliau darbo imasi dizaineriai. Kurdamas Pandoros planetą, ponas Cameronas paklausė pats savęs – o kas bus, jei arklį pakinkysim prieš vežimą? Kaip tarė, taip ir padarė: iš pradžių suprojektavo visiškai interaktyvią planetos aplinką, paskui kompiuterines aktorių „kaukes“, ir tik tada prasidėjo filmavimo darbai. Rezultatas pranoko visus lūkesčius – dabar norint pamatyti, kaip filme atrodys tas ar kitas epizodas, tereikėjo nufilmuotą vaizdą perkelti į jau paruoštą virtualią aplinką, ir štai jums – vietoj davikliais apsikarsčiusio Samo Warringtono ekrane straksi trimetrinis mėlynodis čiabuvis. Telieka viską sumontuoti – ir rezultatas paruoštas. Visa Pandoros aplinka buvo iš karto sukurta kompiuteriu, o jai peržiūrėti buvo sukurta visiškai nauja technologija „Virtual Cam“. Specialiuosius efektus filmui kūrė Peterio Jacksono WETA, jau dirbusi prie „Žiedų valdovo“ ir „King Kongo“. Ji ir Pandoros pasauliui pritaikė jau minėtą programą „Massive“ – kad nereiktų kurti kiekvieno džiunglių augalo judesio.

Ne viską lemia technologijos

Prieš dešimtmetį pasaulį išvydo ir „Fantazijos viršūnė. Sudvasintieji“ (angl. „Final Fantasy. The Spirits Within“) – naujos kompiuterinės grafikos eros pranašas. Nors tuo laiku trimate grafika sukurtų filmų jau buvo ne taip jau ir mažai (kad ir „Šrekas“ (angl. „Shrek“), pasirodęs tais pačiais metais), „Fantazijos viršūnė“ buvo žymiai ambicingesnis projektas: filmas buvo kuriamas ketverius metus, o jau vien studijai įrengti buvo išleista 45 milijonai JAV dolerių. Kompiuterinis generavimas buvo vykdomas pasitelkus 1200 procesorių, keturis ypač galingus „SGI Origin 2000“ serverius, prie projekto vargo daugiau kaip trys šimtai specialistų iš dvidešimties pasaulio šalių, penkioms filmo minutėms reikėjo net mėnesio darbo. Rezultatas – finansinis Šnipštas iš didžiosios „Š“. Filmas neatpirko į jį įdėtų investicijų, ir „Square Pictures“ bankrutavo. Moralas – prieš žaisdami su naujausiomis technologijomis, pasirūpinkite publikai priimtinu scenarijumi…

[...]

Kompiuteris žmogaus neišstums?

Tai kas laukia kino pramonės ateityje? Ar aktorius ištiks toks pat likimas, kaip ir manekenes iš M. Crichtono „Looker“? Norėtųsi tikėti, kad ne. Taip, technologijos tobulėja. Jos pinga. Taip, ateityje mūsų laukia dar įspūdingesni vaizdai ir dar realistiškesni vaizdo efektai. Bet patiekalo negali sudaryti vien tik padažas. Kompiuterinė grafika – tai filmo kūrimo metodas, detalė, tokia pati, kaip ir kostiumai ar grimas. Kompiuteris nepakeis aktoriaus visu šimtu procentų – ir ne vien todėl, kad aktorių profsąjungos gali pakelti triukšmą.

Anaiptol. Didžiausia kompiuterinės grafikos silpnybė kaip tik ir yra jos tobulumas. O žmogaus tobulumas, kaip pasakė Robino Williamso herojus filme „Tūkstantmečio žmogus“ (angl. „Bicentennial Man“), būtent ir siejamas su jo netobulumu. Gyvas žmogus yra asimetriškas, neproporcingas, ir būtent tai neįmanoma sugeneruoti kompiuteriu, kad viskas atrodytų natūraliai. Ir bent jau kol kas jokia technologija negali perduoti gero aktoriaus vaidybos, viso emocijų spektro, kurį tikras menininkas perduoda žiūrovui jau vien savo buvimu prieš kamerą.

Daugiau informacijos apie kompiuterio panaudojimą kinematografijoje rasite naujausiame „Naujosios komunikacijos“ numeryje 2011 Nr.4.

Susiję straipsniai:

1. Kompiuteris kine: fantastika ir siaubas nuo 1952-ųjų Aistė Vilkaitė – O kodėl tu visu šituo užsiimi? –...
2. „Prestigio“ elektroninė knyga: kompromisas tarp norų ir galimybių Gintaras Vaišnoras Seilę į elektroninių knygų skaitytuvą varvinau jau senokai....

Komentarai